Kilnus sprendimas – paimti gyvūną iš prieglaudos. Bet ten juk buvo galima išsirinkti nedidelį šunelį, o anyta parsitempė namo 40 kg arklį. Šuo neagresyvus, švelnus, smalsus, tačiau visiškai neišauklėtas, juo reikia užsiimti. O kas turi tai daryti? Na žinoma, tik ne ponia Snieguolė.
Vaikai, aišku, cypė iš susižavėjimo, kai pas močiutę atsirado šuo, o kaipgi – didžiulis minkštas žaislas. Aš iš pradžių žvelgiau neramiai, vis tik gyvūnas, kurį vargu ar dresavo priimti vaikus, ir ar dresavo išvis, bet paskui supratau, kad šuo geraširdis, vaikai juo jodinėja.
Tačiau džiaugėsi tik vaikai, o štai mes su vyru įsitempėme, kadangi mamos iniciatyvos paprastai mums sukelia rūpesčių. Taip buvo ir šįkart. Pirmą kartą ji kažkuo jį prišėrė, šuo ėmė viduriuoti. Ji prisiskaitė internete visokių baisybių apie marą ir apsiašarojusi skambino mums vidury nakties.
Žinoma, vyras pašoko ir išlėkė pas mamą. Šunį nuvežė į visą parą dirbančią kliniką, apžiūrėjo, davė rekomendacijas ir nurovė apvalią sumelę, kurios anyta su savimi neturėjo. Ji išvis nustebo, kad veterinaro paslaugos kainuoja taip brangiai.
O ir mums padarė įspūdį, anksčiau su šiuo klausimu nesusidūrėme, bet mes ir gyvūnų laikyti neplanavome. Paskui anyta susirgo, negalėjo pati vedžioti šuns, nes jis labai stiprus, o su auklėjimu problemos, smarkiai tampo pavadėlį. Teko dukart dienoje važinėti pas Snieguolę ir vedžioti tą uodeguotą stebuklą.
Vakarais su vaikais dar nieko, šeimos pasivaikščiojimas, vaikai patenkinti, o ir laiką gryname ore leidžia, o štai iš ryto prieš darbą – jau kita istorija.
Į kursus pas kinologą, kur anyta irgi užsirašė daug negalvojusi, ją ir šunį vežioti teko mums, nes pėsčiomis jie ten nenueis ir per 3 valandas, taksi su šuniu brangu, o visuomeniniame transporte jai baisu, kad nesusitvarkys su šuniu.
O kursai vyko šeštadieniais 9 ryto.
O neseniai Snieguolė nusprendė, kad seniai nematė savo sesers, kuri gyvena Rygoje, todėl nusipirko bilietus ir pateikė mums faktą, kad išvažiuoja ir į mūsų nebylų klausimą, o kaip gi šuo, paaiškino, kad išvažiuoja neilgam, todėl mums teks vedžioti šunį visą savaitę. Tik!
Vyras jai, aišku, viską išsakė, o kas iš to?
Ji vis tiek važiuos, o mes vis tiek važinėsime vedžioti ir šerti šuns, jis gi nekaltas, kad jam štai tokia šeimininkė teko. Bet čia mūsų laukė siurprizas.
Pasirodė, kad likęs vienas namuose visą dieną, šuo ėmė liūdėti ir kaukti visa gerkle. Anyta juk jau pensijoje ir beveik visada būdavo namuose, o čia išvažiavo ir paliko šunelį. Štai jis ir išreiškė savo nepasitenkinimą.
Kai mes atvažiavome pirmosios dienos vakarą, mūsų laukė labai nemalonus pokalbis su senutėmis kaimynėmis ir jaunomis mamomis, kurios visą dieną mėgavosi mūsų gauruotojo kalinio stūgavimais.
Sprendimas buvo tik vienas – šunį teko paimti pas mus, ten vaikai neleis jam nuobodžiauti. To daryti labai nesinorėjo, tačiau kito varianto mes paprasčiausiai nematėme.
Žinoma, visi mūsų namai aplipę kailiu, seilėti, lojimas, trepsėjimas, griuvinėjimas, kai jis paslysta ant laminato, laimingų vaikų cypimas. Žodžiu, vaikams ir šuniui buvo linksma, o štai mums su vyru nelabai.
Vos sulaukėme anytos grįžimo, kad grąžintume jos gauruotąjį stebuklą.
Snieguolei buvo pravestas auklėjamasis pokalbis apie atsakingą elgesį su mūsų mažaisiais broliais, tačiau vargu ar kas labai pasikeis. Mums taip pat teks pastoviai rūpintis šuniu, nes priešingu atveju jam vienas kelias – atgal į prieglaudą, o tai kažkaip nežmoniška.
