Mokyklinius metus aš iki šio pamenu su baime. Su trejetu namo eiti nesinorėdavo, nes būtinai gausiu per pakaušį su mamos komentaru, kad aš tinginė ir begėdė.
Mano namų darbus ji tikrindavo iki mokyklos pabaigos, negailestingai plėšdama lapus iš sąsiuvinio, jei rasdavo ten pribraukymų ar klaidų. Trankymai per pakaušį, ausų tampymai ir smūgiai per minkštą vietą buvo amžini auklėjimo proceso palydovai.
Tai buvo ne pyktis, mama nesimėgaudavo mano ašaromis, tiesiog manydavo, kad taip aš geriau įsisavinsiu informaciją. Ji niekada nekeldavo balso, tačiau smūgių negailėdavo. Už pasiekimus girdavo šykščiai, galvodama, kad per daug girdama gali mane sugadinti, aš imsiu didžiuotis ir aptingsiu.
Dar tada daviau sau žodį, kad prieš savo vaiką niekada nepakelsiu rankos ir dėl pamokų jo nebarsiu ir nenaikinsiu. Dabar turiu sūnų ir iš visų jėgų stengiuosi įgyvendinti savo pažadą. Tačiau mama turi savo požiūrį į auklėjimą, juolab auga berniukas.
Taip išėjo, kad prieš 2 metus išsiskyriau su vyru ir su mažu sūnumi išėjau pas mamą. Daugiau man tiesiog nebuvo kur eiti.
Mama priėmė mane ramiai, pamokslų neskaitė, palaikė, už ką aš jai labai dėkinga. Iš pradžių prie anūko ji nelindo, ištisus metus mes pragyvenome ramiai. Paskui vaikas pradėjo lankyti 5 klasę, kur jau visai kitas krūvis, su kuriuo jis nesusidoroja.
Aš plušau darbe, kad būčiau paaukštinta ir gaučiau daugiau pinigų. Supratau, kad pastoviai gyventi su mama – blogas variantas. Nors ji nesistengia manęs mokyti, bet jos buitis ir gyvenimo būdas jau nusistovėję, mes su sūnumi jame nederame. Visą gyvenimo pas mamą laiką vaikščiojau įsitempusi it styga, kad išvengčiau konfliktų.
Kai sūnui prasidėjo problemos mokykloje, stengiausi daugiau dėmesio skirti jo pamokoms, aiškindama ir aiškindamasi kartu su juo.
Mama porą mėnesių pažiūrėjo į tai ir nusprendė paimti reikalą į savo rankas. Apie tai sužinojau, kartą grįžusi namo ir pamačiusi apsižliumbusį sūnų, laistantį ašaromis sąsiuvinį, ir šalia ramią mamą, kuri kažko iš jo norėjo.
Mano sūnus ne verksnys, todėl man buvo šokas, kad jis tokios būsenos. Anksčiau jis niekada neverkė dėl pamokų. Paklausiau, kame reikalas, o išgirdusi atsakymą nustėrau.
– Močiutė mane muša,- terliodamas veiduku ašaras, pasakė jis.
– Nemušu, nemeluok. Mes su tavimi ruošiame pamokas, o tu tingi, už ką patampau tau ausį,- ramiai paprieštaravo mama.
Man prieš akis pralėkė visi mano mokykliniai metai ir gerklę suspaudė gumulas. Prisiminimai buvo ne iš maloniųjų, švelniai tariant. Nusiunčiau sūnų praustis, o pati nusprendžiau paaiškinti mamai, kad jos metodai barbariški.
– Na bet juk tu išsimokslinai normaliai. Įstojai pati, o jei ne aš, tai neaišku, kaip būtų buvę. Nežinau, į ką anūkas atsigimė, į tave ar į tėvą, bet jį užvaldęs tingulys. Viską jis gali išspręsti pats, paprasčiausiai tingi ir laukia, kol tu grįši ir padėsi.
Nuo tokių svarstymų mane ėmė krėsti drebulys ir aš išrėžiau mamai viską, ką manau apie jos mokymo metodus, kaip aš nekenčiau mokyklos ir bijodavau eiti namo.
Kalbėjau aš ilgai, mama klausėsi nepertraukdama, paskui pasakė, kad aš nedėkinga dukra, kuri nesupranta, kaip ji stengėsi išauklėti ją žmogumi, o dabar augina nemokšą anūką. Tinginių ir nemokšų savo namuose ji nepakęs.
Paskui suspaudė lūpas lyg ploną siūlelį ir išėjo į savo kambarį.
