Visą gyvenimą dirbau mokykloje. Kadangi mūsų miestas nedidelis, visi vienas kitą pažįsta.
Ir aš gerai pažįstama su dauguma savo mokinių bei jų tėvų. Ir net po to, kai mano vaikai baigia mokyklą, aš vis tiek palaikau su jais ryšį ir maždaug žinau, kaip kieno gyvenimas susiklostė.
Ir vienas tokių mokinių buvo Saulius. Jis buvo vienoje talentingiausių mano baigiamųjų klasių, todėl taip gerai jį įsiminiau. Labai gražus berniukas didžiulėmis mėlynomis akimis, jo mama jį visada labai kruopščiai suruošdavo į mokyklą ir dailiai rengdavo.
O dar jis gerai mokėsi. Dėsčiau jam lietuvių kalbą ir literatūrą, Saulius visada skaitydavo visą vasarai užduotą programą, laiku priduodavo visus rašinius, mokėsi eilėraščius.
O dar jis visada turėdavo man kažkokių papildomų klausimų. Kartais jis net pasilikdavo po pamokos ir mes aptardavome kokius nors įdomius kūrinių momentus.
Po išleistuvių nemačiau jo kokius septynerius metus. O paskui kartą su dukra vaikštinėjome po prekybos centrą ir ten knygyne atsitiktinai susidūrėme su Sauliumi. Jis mane pažino pirmas, pasisveikino, labai apsidžiaugė. Aš irgi džiaugiausi.
Mes truputį pasikalbėjome ir staiga Ieva, mano dukra, pasakė:
– Galbūt pasėdėkime čia kur nors kavinėje?
– Galima! – netikėtai džiugiai palaikė ją Saulius. – Jei jūs neskubate.
Aš tada pamaniau, kad jie vienas kitam patiko ir ieško dingsties pratęsti bendravimą, todėl irgi palaikiau šią idėją.
Užėjome į artimiausią konditeriją ir prasėdėjome ten porą valandų. Per tą laiką Saulius papasakojo, kad baigė universitetą kitame mieste, tačiau dirbti grįžo čionai.
Dukra papasakojo apie savo studijas. Ji buvo jaunesnė už jį 3 metais, todėl mokykloje jie greičiausiai nebuvo artimai pažįstami. Na ir aš papasakojau apie save, kad pas mane niekas nepasikeitė, tik pasenau.
– Mokytoja Egle, na kodėl jūs taip! – pasakė Saulius. – Jūs vis tokia pat gražuolė!
Susitikimo pabaigoje Ieva pasiūlė jam apsikeisti telefono numeriais. Saulius sutiko. Ir nuo tada jie pradėjo bendrauti. O kadangi dukra gyvena su manimi, Saulius ėmė periodiškai svečiuotis pas mus.
Aš tuo tik džiaugiausi. Su juo visada buvo apie ką pasikalbėti. Be to, mačiau, kad jis labai patinka Ievai. Ir pati palaipsniui pripratau prie jo. O po kelių mėnesių nusprendžiau, kad tai tiesiog idealus žentas, todėl iš visų jėgų palaikiau jų bendravimą.
Maždaug po metų Saulius pasipiršo mano dukrai. Ieva sutiko ir mes pradėjome ruoštis vestuvėms. Ir viskas būtų gerai, tik aš staiga pradėjau pastebėti, kad Saulius lyg truputį nervinasi. Ypač kai mes liekame vienudu. Nusprendžiau išsiaiškinti, kame reikalas.
– Sauliau, man atrodo, kad pastaruoju metu tu kažkoks nervingas,- švelniai pradėjau pokalbį. – Jei nori, galime apie tai pasikalbėti. Visa tai dėl vestuvių?
Jis išsigandęs pažvelgė į mane ir staiga tarė:
– Ne, tai dėl jūsų.
– Dėl manęs? – nusijuokiau aš. – Manai, aš būsiu tokia baisi uošvė?
Jis papurtė galvą.
– Esmė ne tame,- atsiduso Saulius. – Tiesiog aš jus myliu dar nuo mokyklos.
Ir čia jis viską prisipažino. Pasakė, kad dar 8 klasėje suprato, kad mane myli ir labai kentėjo dėl to. Bet suprato, kad tarp mūsų nieko negali būti. O paskui baigė mokyklą ir universitete lyg ir pamiršo mane. Ir štai kai mes susitikome prekybos centre, jausmai vėl jį užliejo.
Jis net su Ieva pradėjo susitikinėti, kad turėtų galimybę matyti mane. Ir pasakė, kad mano dukrai jis jaučia šiltus draugiškus jausmus ir pasiruošęs ją vesti. Tačiau myli visgi mane.
Net nežinau, kaip pasielgti. Turbūt reikia papasakoti dukrai. Bet aš žinau, kaip stipriai ji myli Saulių. Tai sudaužys jai širdį. O manęs ji turbūt nekęs. Be to, aš tikiuosi, kad su laiku Sauliui tai praeis.
