Vakar pas mane svečiavosi mano 65 metų draugė. Ji aktyvi, linksma, bet supranta, kad anksčiau ar vėliau senatvė ją pasivys.
– Suprantu, kad nebeilgai man liko bėgioti. Ateis ta valanda, kai tapsiu neįgali. Dukrai iškart pasakiau, nereikia iš manęs daryti naštos – geriau iškart atiduoti į senelių namus,- sako ji.
Mes dažnai bijome tapti girnapuse ant kaklo savo vaikams. Kiekvienas apie tai galvoja.
Mums norisi gyventi ilgai ir laimingai, o ir mirtį pasitikti žvaliai, o ne gulint lovoje. Tačiau tokį laimingą bilietą ištraukia vienetai. Ką gi daryti?
Žinau, niekas nenori paskutinių savo dienų senelių prieglaudoje. Bent jau todėl, kad normalios įstaigos su geromis sąlygomis ne visų kišenei. Kiekvienas nori išgirsti iš savo vaiko palaikymo žodžius. Esą, mes būsime su tavimi iki pabaigos, niekur neatiduosime. Duok Dieve.
Iš tiesų viskas priklauso nuo mūsų. Pateiksiu pavyzdį.
Gyveno sutuoktinių pora. Tame pačiame miestelyje už kelių kvartalų vieno kambario butuose gyveno dvi senutės – anyta ir uošvė.
Pagyvenusios moterys visai suseno. Vaikai joms padėjo ir prižiūrėjo. Tačiau buvo pernelyg sunku blaškytis iš vieno kampo į kitą. Tada jie nusprendė parduoti nekilnojamą turtą ir nusipirkti vieną didelį butą, kad nesiplėšyti trimis frontais. O ir nebus liūdna taip gyventi.
Močiutės planavo prisiimti maisto ruošimą, o vaikai – finansinį aprūpinimą.
Viskas buvo gerai. Butą įrengė taip, kad kiekvienam būtų patogu. Tačiau po metų viena senučių ėmė skųstis „bendrabučiu“. Matote, vienai savo bute jai gyvenosi geriau. Antroji toliau džiaugėsi vaikų sprendimu.
Kartą vakarienei marti nusprendė paruošti upėtakį. Pradžiuginti namiškius, o ir naudinga ši žuvis.
– Kam mano pensiją tokiems niekams leidžiate? Geriau būčiau nusipirkusi lašinių ir sočiai
privalgiusi. Niekada neragavau tokios žuvies kaip gyva,- piktinosi moteris ir toliau kirto skanų patiekalą.
– Kaip skanu! Kas kitas mane senatvėje taip palepintų. Ačiū jums, vaikai,- pasakė antroji.
Be to, pirmoji senutė ir buityje kabinėjosi prie smulkmenų.
Viskas jai ne taip. Svočia ją ramino, neva, netrukdyk jauniems gyventi, mūsų mažas reikalas. Ir tai gerai, kad priglaudė, neskriaudžia, aprūpina. Bet tai vis norėjosi komanduoti ir reikšti savo nuomonę.
– Negi tu nesupranti, kad nėra prasmės mokyti vaikų? Jie jau suaugę!
– Geriau būčiau viena gyvenusi ir prie nieko nesiderinusi. Tai buvo kvaila idėja, mes jiems našta.
Tik ir laukia, kol mes…
Ėjo metai.
Antroji močiutė iškeliavo Anapilin pirma. Tyliai ir be skausmo. Vaikai ir vandens stiklinę padavė, ir paruošė prieš mirtį, ir nepaliko paskutinę naktį. Paskui mirė vienos senučių sūnus – avarija. O tada jau mirė ir pirmoji senutė. Ji iki paskutinių dienų visiems pasakojo, kad veltui persikraustė.
Pusmetį ji buvo prikaustyta prie lovos. Vaikai ją prausė, maitino, girdė. Tik pretenzijos nesibaigė. Jos vandens stiklinė visada buvo pusiau tuščia. Ji nematė nieko gero savo gyvenime.
Vaikai su savo pareiga susitvarkė, nepaisant to, kad viena motinų buvo našta. Ši istorija įrodo, kad jei tu nenori būti svarmeniu ant savo vaikų kaklo – nebūk juo.
Padėkite savo vaikams. Jie nori atlikti savo pareigą jums, tačiau be mūsų pagalbos jiems bus labai sunku.
