Man 56 m. Neseniai ištekėjau už savo vienmečio, maniau, kartu leisime dienas, ilsėsimės ir keliausime.
Net nusižiūrėjau kelias šalis, kurias norėčiau aplankyti. Tačiau visi planai žlugo.
Po vestuvių persikėliau gyventi pas vyrą. Kad mano butas nestovėtų tuščias, jį išnuomojau. Vyras man niekaip nepadėjo – visos namų pareigos buvo mano. Kartais man atrodė, kad aš ne mylima žmona, o tarnaitė.
Jis reikalavo idealios švaros ir visokiausių gardumynų. Dažnai kritikavo mano patiekalus ir griežtai įsakydavo, ką jam paruošti pusryčiams/vakarienei.
Mano santuoka man kėlė daugiau įtampos, nei džiugino. Galiausiai nusprendžiau padėti tašką, kai vyro anūkas pradėjo svečiuotis pas mus.
Jis jį atvesdavo ir užsiimdavo savo reikalais. Man teko prižiūrėti berniuką, maitinti jį, vaikštinėti su juo, žaisti, ruošti pamokas. Man tai neteikė malonumo. Neypatingai myliu vaikus, savų gimdyti taip ir nesiryžau.
Mano gyvenimas po santuokos virto pragaru. Man nebeliko laiko sau, hobiui, susitikimams su draugėmis. Būtent todėl mintis apie skyrybas vis dažniau lindo man į galvą.
Brangios moterys, kam jums ta santuoka? Nekartokite mano klaidų. Šimtąkart perklauskite savęs, ar tikrai jums to reikia.
