– Saule, na tu gali normaliai elgtis? Nori, kad nubausčiau? Kaip tu man nusibodai! Jei ne tavo tėvas, atiduočiau tave į globos namus. Nekenčiu!
– Teta Asta, aš nenorėjau, netyčia arbatą išpyliau. Tuoj viską išvalysiu.
– Dabar sprink sausa duona, daugiau nepilsiu.
Asta ištekėjo už Visvaldo Petrikio iš meilės. Jis dėstė tame universitete, kur ji studijavo. Iškart nusprendė užkariauti pavydėtiną jaunikį. Bėgiojo jam iš paskos ir flirtavo. Taip ir privertė jį vesti.
Iš pradžių viskas buvo normaliai. Tik štai Visvaldas norėjo vaikų, o Asta niekaip negalėjo pastoti. Draugės ją gąsdino. Neva, tuoj ras jaunesnę mergšę, kuri pagimdys jam pirmagimį, o tave mes.
Laikas ėjo, nėštumo taip ir nebuvo. Asta labai bijojo prarasti vyrą. Jis taip norėjo mažylio, kad net verkdavo, matydamas vaikus. O žmona vaikams buvo abejinga, net džiaugėsi, kad nieko nesigauna.
Kai Visvaldui nusibodo laukti stebuklo, jis pasiūlė įsivaikinti. Astai ši idėja nepatiko, tačiau prieš vyrą teko surengti spektaklį:
– Visvaldai, tu pats geriausias pasaulyje! Valio, mes turėsime vaiką.
Jie nusižiūrėjo tylią mergaitę, vardu Saulė. Jokių emocijų Asta įdukrai nejautė, tik vaidino prieš Visvaldą. Kai likdavo vienos, tyčiodavosi iš mergaitės ir ją skriausdavo. O štai tėvas jai dovanojo begalę meilės ir džiaugsmo.
Po 5 metų nutiko stebuklas – Asta pastojo. Saulutė labai džiaugėsi, kad atsiras broliukas ar sesutė. Visvaldas irgi buvo laimingas, tačiau Asta nuo tada su įdukra ėmė elgtis dar blogiau. Net pirmąją pagausėjusios šeimos nuotrauką paprašė daryti be Saulės.
Visvaldas kartais pastebėdavo pokyčius žmonos elgesyje, tačiau viską nurašydavo hormonams.
Kiekvieną laisvą minutę Asta praleisdavo su Meda, o Saulė gyveno pati sau. Net į pirmą klasę mama jos nenuvedė – Visvaldui teko atsiprašyti iš darbo.
Jis bandė paaiškinti žmonai, kad negalima taip išskirti vaikų, prašė būti išmintinga ir pabandyti pamilti mergaitę iš vaikų namų.
– Tu nematai, kad Meda rodo kaprizus, o aš negaliu persiplėšti. Aš juk myliu Saulę!
Paprasčiausiai man trūksta laiko,- teisinosi Asta. Kartą Visvaldas užėjo į butą ir išgirdo žmonos riksmą, po kurio pasigirdo Saulutės verksmas.
– Aš tave tuoj nubausiu, padauža! Reikia tave grąžinti į vaikų namus. Va jei ne tavo tėtis…
– Aš juk netyčia išpyliau arbatą, tuoj viską išvalysiu…
– Kramtyk sausą duoną, daugiau nepilsiu. Einam, Medute, pasivaikščioti.
Visvaldas priėjo prie žmonos ir pasakė:
– Asta, kas čia buvo? Ji juk mūsų dukra! Tu tikrai ją kenti tik dėl manęs?
– Jau nusibodo apsimetinėti! Taip! Aš išvis vaikų nemyliu! Visus tuos metus tą ir tedariau, kad tau pataikavau!
Visvaldas net nežinojo, ką atsakyti. Jis pasisuko į Saulę ir pasakė:
– Dukrele, ruoškis, mes išeiname. Iš pradžių pagyvensime su močiute, o paskui ką nors
sugalvosime.
– Dinkit, dinkit! Nors normalų vyrą susirasiu! Nusibodo su tokiu liurbiu ir mergiote iš vaiknamio savo geriausius metus leisti!
– Nutilk! Aš paduosiu skyryboms, Medos nepaliksiu, o tu gyvenk kaip nori.
Po metų Visvaldas sutiko moterį, kur tapo antrąja jo žmona ir Saulės mama. Jurgita gerai su ja elgėsi, jokių problemų šeimoje nekilo.
O Asta trainiojosi aplink duris ir prašė vyro grįžti į šeimą. Tačiau jis tvirtai nusprendė, kad su tokiu niekingu žmogumi nenori turėti reikalų.
