Prieš metus mes su vyru atšventėme mūsų sidabrinį jubiliejų, o šiais ruošiamės švęsti sūnaus 20-metį.
Žinoma, tokiai datai norėjome jam padovanoti kažką ypatingo ir pradėjome domėtis iš tolo, ką jis norėtų gauti. O sūnus, atrodo, to laukė ir neabejodamas pareiškė, kad norėtų iš mūsų gauti butą, nes nori gyventi atskirai.
Mes tiesiog nustėrome nuo tokio prašymo, pradėjome jam aiškinti, kad visada pasiruošę jam padėti su stambiais pirkiniais, bet dabar tiesiog negalime sumokėti didžiulės sumos už būstą – tai pirma, o antra, tokiame amžiuje jau pačiam reikia susimąstyti apie tai, kaip pačiam įgyvendinti tokius norus.
Tačiau sūnaus prašymas, nuskambėjęs nors ir užtikrintai, greitai peraugo į reikalavimus ir priekaištus dėl gobšumo. Alternatyvų mūsų pasiūlymą – išnuomoti butą atskiram gyvenimui – sūnus kategoriškai atmetė.
Pasak jo, jam visada norėjosi viską pasidaryti savaip, o kai vyras paklausė, kas, jo manymu, apmokės specialistus, kurie atliks ekskliuzyvinį remontą, sūnus užsiplieskė, supratęs užuominą, ir čia mūsų pokalbis nutrūko.
Taip, mes neskurstame, galime sau leisti ir gerą maistą, ir poilsį, sūnus užaugo prabangoje, jo niekas neribojo renkantis žaislus, kai paaugo, buvo perkami visi šiuolaikiniai įrenginiai, dalis kurių ne visada buvo pirmos būtinybės.
Akivaizdu, sūnus įprato, kad mes niekada neatsakome, ir dabar užsiprašė per brangaus žaisliuko. Gerai uždirbti jis nesiekia, darbuodamasis eilinio vadybininko pareigose ir, pasak jo viršininko, kurį šiek tiek pažįstame, toli gražu ne uoliausiai.
Vyras pabandė pataisyti mūsų santykius ir pasiūlė sūnui paimti kreditą buto įsigijimui, kurio pusę išmokėtume mes, tačiau sūnus atmetė ir šį variantą.
Mes suprantame, kad jei įlįsime į skolas sukrapštysime sūnaus butui, toliau seks reikalavimai padaryti jame remontą, nupirkti mašiną ir ši begalinė suaugusio vaiko norų grandinė niekada nesibaigs. Namie tvyro įtampa, net nežinau, kaip mes švęsime tą 20-metį…
