– Tu tikrai nėščia? Kokia laimė! – apkabinusi mane, apsiverkė mamytė.
– Mamyte, na ko tu?
– Aš tokia laiminga! Greitai tapsiu močiute! Koks tai džiaugsmas! Jau pasakei Raimondui? Kada grįžta vyras?
Vyrui aš dar nepaskambinau. Kai sužinojau, kad greitai turėsiu mažylį, iškart pranešiau mamytei. Mano vyras dirba pamainomis. Idealiu atveju jis 3 mėnesius dirba, o pusantro ilsisi, bet labai dažnai jis arba išvažiuoja anksčiau, arba atvirkščiai, jį užlaiko. Mes su vyru gyvename mamos 2 kambarių bute.
Kadangi mama gimdė vėlai, galvojo, kad nespės sulaukti anūkų. Būtent todėl ji ir apsiverkė iš laimės, kai sužinojo apie mano nėštumą.
Po to, kai pasikalbėjau su motina, nusprendžiau, kad geriau pranešiu vyrui šią naujieną, kai jis grįš. O ir laikas pas mane dar labai mažas, man net daktarė moterų konsultacijoje patarė ateiti po mėnesio.
– Alinute! Pagaminau tau kepenėlių tortuką, kadangi nėščiosios turi valgyti kepenis.
Nupirkau pačių šviežiausių! O dar nupirkau obuolių. Nori, iškepsiu orkaitėje su medučiu ar varškyte? O gal išvirti sriubytės? Gal dar ko nors nori?
Mamytė toliau vystė kulinarinę temą, o man jau kaupėsi seilės, kadangi norėjosi visko iškart: ir kepenėlių torto, ir keptų obuolių su medučiu ir varškyte, ir kotletuko, o geriau iškart dviejų.
Kai laukiausi 13-ą savaitę, mes su vyru nuvykome ultragarso tyrimui. Kaip ir planavau, vyrui pasakiau šią džiugią naujieną vos grįžus. Vyro reakcija buvo tokia pat, kaip ir mamytės: iš sutuoktinio akių net pabiro džiaugsmo ašaros.
Mums tyrimo metu padarė vaiko foto, nuotraukoje buvo sunku kažką suprasti, tačiau mamytė ten įžiūrėjo gražiausią mažylį pasaulyje.
Į antrąjį ultragarso tyrimą aš ėjau su mama, ji sėdėjo šalia manęs ir godžiai spoksojo į monitorių, o taip pat gaudė kiekvieną daktarės žodį.
Mums grįžus iš gimdymo namų, mama su vyru surengė tikrą šventę. Jie pakvietė net mano tikrąją motiną. Su savo mama matausi retai, nes ji užsiėmusi kilimu karjeros laiptais.
Mano motina – labai energinga moteris. Po to, kai aš tapau pilnamete, ji pamanė, kad gali nedalyvauti mano gyvenime. Net nežinau, kaip ji galėjo rasti laiko aplankyti mus su mažyliu. Ji atvažiavo, iškilmingai įteikė man albumą ir vėl išvyko į savo posėdžius.
Mano motina puikiai žino, kad vyro motina tapo man artimesnė nei ji.
Man niekas gyvenime nedovanojo tiek rūpesčio ir meilės.
Man dažnai atrodo, kad mamos širdis – tai reaktorius, gaminantis laimę, džiaugsmą ir meilę, kuriuos dosniai dalija aplinkiniams.
Man šiame gyvenime pasisekė dukart: pirmąjį – kai sutikau savo vyrą, o antrąjį – kai susipažinau su jo mama. Galbūt mama man ir ne tikra, tačiau šalia jos jaučiuosi mylimiausia dukrele pasaulyje.
Su mama mūsų jausmai abipusiai, labai ją branginu. Mamos gyvenimas nebuvo iš lengvųjų: ji tapo našle, kai Raimondas buvo dar visai mažytis. Kad aprūpintų sūnų, mama plušo dviejuose darbuose.
O kokia laime šviečia mamytės akys, kai ji žvelgia į mūsų sūnelį, tačiau jautriausias vaizdas – kai laiko jį rankose.
