Aš viena auginu sūnų. Buvęs vyras niekada man nepadėjo, alimentų nemokėjo, o ir nelaukiu nieko iš jo.
Jis piktas ir žiaurus žmogus, aš vos išsiskyriau. Iš visos giminės man liko tik močiutė.
Kartą nutiko taip, kad nebeturėjau kur gyventi. Nusprendžiau vykti į Norvegiją uždarbiauti.
Pagalbos kreipiausi į močiutę, toji atsakė:
– Visada džiaugiuosi tau padėdama. Prižiūrėsiu proanūkį.
Ir aš išvykau. Siųsdavau jiems pinigus. Kartą į du mėnesius, jei galėdavau, lankydavau savo šeimą.
Sūnus labai džiaugdavosi mane matydamas.
– Aš labai tave myliu ir visada laukiu, mama,- sakydavo jis man.
Po 3 metų gyvenimas ėmė tvarkytis. Grįžau į gimtąjį miestą ir įsidarbinau. Dabar gyvenu pas savo vaikiną. Mes su juo ruošiamės susituokti ir susilaukti bendrų vaikų.
Tačiau yra viena problema. Noriu pasiimti sūnų. Mano mylimasis pasakė:
– Sūnus turi augti su motina. O tai, kad tikram tėvui jis nereikalingas, ne bėda. Kam vaikui toks tėvas? Pasistengsiu tapti jam tėčiu.
Tačiau močiutė prieštarauja:
– Kodėl turėčiau išleisti vaiką pas svetimą dėdę? Persikelk pas mane ir gyvenk su mumis, anūkėle.
Kam tau kurti šeimą, jei esame mes? Man reikia įsitikinti, kad tu gera motina ir kad galiu tau patikėti savo proanūkį.
Suprantu, kad sūnus jau įprato gyventi su prosenele ir ji labai jį myli. Gadinti santykių su jais nenoriu.
– Pas tave su motinystės teisėmis viskas tvarkoje,- sako mano sugyventinis. – Kodėl tau paprasčiausiai nenuėjus ir nepasiėmus vaiko? Močiutė negalės tau sutrukdyti, ji jam niekas.
Gal ir taip. Tačiau negaliu taip pasielgti su močiute ir sūnumi. Močiutė man labai padėjo ir tiesiog paimti iš jos vaiką prilygsta išdavystei.
Tačiau mesti savo mylimojo negaliu, todėl net nesvarstau močiutės siūlomo varianto.
Ką man daryti tokioje situacijoje? Kreiptis į teismą? Jis greičiausiai stos mano pusėn: aš tikra motina, nebuvau patraukta baudžiamojon atsakomybėn, problemų su alkoholiu ir narkotikais neturiu.
Tačiau močiutė tokio smūgio gali neišgyventi.
Net nežinau, ką daryti…
