Ne taip seniai nutiko toks atsitikimas. Skambina man sūnus ir prašo pasėdėti su anūku porą dienų, neva jie su marčia nori romantikos, pabūti dviese.
Aš, žinoma, sutikau, anūką myliu, todėl labai apsidžiaugiau šiuo sūnaus prašymu. Be to, nereikėjo važiuoti anūko, sūnus pats atveš, kas būna labai retai.
Patraukiau į parduotuvę visokiausių skanėstų Matukui. Sau tai nieko nereikalingo neperku, išskyrus pačius būtiniausius produktus, tačiau anūką visada stengiuosi palepinti, pavaišinti kažkuo skaniu, ką jis mėgsta.
Nupirkau jogurtų, sūrelių, sulčių, pieno, saldumynų, tegu ir žalingų, bet užtai tokių gardžių. Dar nupirkau Matukui žaidimą – loto.
Nekantriai laukiau anūko atvykimo, paruošiau skanią vakarienę, kad Matukas iškart pavalgytų. Kai sūnus jį atvežė, dar įteikė man maišelį, paaiškino, kad ten preparatai ir parašyta, kad ką gerti.
Pasirodo, Matas susirgo, tačiau marti vis tiek savaitgaliui išsiuntė jį pas mane. Sūnus pasakė, neva nieko rimto, daktaras Matą apžiūrėjo ir tai patvirtino.
O čia Matas pradėjo taip kosėti, lyg koks priepuolis jį būtų ištikęs. Man pasidarė labai baisu prisiimti atsakomybę už anūką. O jei kas atsitiks? Neduok Dieve, jam pablogės? Aš juk niekada sau to neatleisiu!
Pasakiau sūnui, kad pasiimtų Matą namo, atsiprašiau ir paaiškinau priežastį, kodėl bijau pasilikti anūką. Sūnus suprato. O štai marti pasakė, kad aš jiems sugadinau visą savaitgalį.
Rimtai? Kaip galima ramiai ilsėtis, kai tavo vaikas serga? Nesuprantu, ji juk motina, negi galima būti tokia abejinga savo vaikui?
