– Taip, – nusijuokė senė ir jos akys suspindo nuo prisiminimų,- buvau graži… Sako, net
labai. Vaikiau gerbėjus lyg įkyrias muses.
O dar buvau gera ir protinga, ir dosni, ir ištikima…
– Tada kodėl tavo vyras palikęs tave išėjo pas kitą?! Nejau ji buvo geresnė už tave?
– Geresnė, blogesnė? Argi tai svarbu, vaikeli? Tiesiog ji turėjo tai, ko aš niekada neturėjau
ir negalėjau turėti.
– Kas gi tai?
– Jis priklausė jai, supranti? O ji jam. Jie buvo taip sutverti Dievo. Iškart kartu. Vienu metu.
Taip būna. Net ne šiame gyvenime, o kažkada labai seniai dar prieš tūkstančius metų jie
pažino vienas kitame pačius save.
Tai pati stipriausia iš visų traukų. Niekas pasaulyje negali jai pastoti kelio, nei grožis, nei valdžia, nei šlovė, nei turtas. Čia net mirtis bejėgė.
Mirę jie gimsta iš naujo, kad ieškotų ir rastų vienas kitą, ir būtų kartu, kol jų širdys vėl nustos plakti. Tai toks amžinas žaidimas.
Niekas nežino, kur jo pradžia ir kur pabaiga. Jį žaidžia aklai, painiojasi, klysta, išeina iš proto. Tačiau staiga įvyksta susitikimas, atpažinimas ir visa praeitis, visos kliūtys jų kelyje išnyksta kaip dūmas.
– Tu lyg žinotum, apie ką kalbi? Gal ir tu jį turėjai? Tą patį, savąjį ir vienintelį visiems
laikams?
– Turėjau. Tačiau šiame gyvenime jo neradau.
