Pas mane su saviverte visiška tvarka, tačiau nesu arogantiška išdidėlė. Stengiuosi supratingai elgtis su kitais, padėti, kai reikia. Tačiau nepagarbaus elgesio kęsti nesiruošiu.
Neseniai internete susipažinau su vienu vyriškiu. Ilgai bendraudami mes abu supratome, kad virtualios erdvės mums per maža ir perėjome į asmenines žinutes. Man buvo malonu turėti tokį apsiskaičiusį, linksmą ir tuo pačiu simpatišką pašnekovą.
Mes susirašinėjome apie savaitę, o paskui Skirmantas pakvietė mane į pasimatymą. Prisipažinsiu, labai laukiau šio momento. Ir iš pradžių man atrodė, kad ne veltui.
Pirmi keli pasimatymai praėjo idealiai. Skirmantas vedžiojo mane į kavines, mes daug vaikštinėjome po miestą, gaudėme gražius kadrus. Taip praėjo dar viena savaitė.
Paskui naujasis mano pažįstamas pakvietė mane į jūros gėrybių restoraną. Pažadėjo išmokyti teisingai valgyti austres ir kitas bjaurybes, kaip jis išsireiškė.
Viskas buvo antradienio vakarą. Visą darbo dieną nekantriai laukiau šeštos, kad vėl atsidurčiau Skirmanto kompanijoje. Tačiau nė vienos jūrų bjaurybės aš neparagavau. Užtai prisiminiau, kad pasaulyje yra žmoniškųjų bjaurybių.
Kai atėjau prie mūsų staliuko, kurį Skirmantas rezervavo iš anksto, ten buvo tuščia. Parašiau gerbėjui, kad aš jau vietoje, tačiau jis mano žinutės neperskaitė.
Tiesa, tądien mes susirašėme tik ryte, kad paskui neblaškytume vienas kito darbuose. Tačiau dirbau, kaip paaiškėjo, tik aš viena.
Po kokių 10 minučių ėmiau nervintis ir nusprendžiau paskambinti. Skirmantas nė karto nepakėlė ragelio, nors skambinau keliskart. Dar po 15 minučių išėjau namo.
Galvoje sukosi įvairūs Skirmanto poelgio paaiškinimai.
Grįžusi namo įsijungiau serialą, kurį nutraukė Skirmanto skambutis. Nepaisydama nuoskaudos, atsakiau. Smalsumas paėmė viršų prieš išdidumą.
– Tu kur?! Atėjau prie mūsų staliuko, o tavęs nėra! – apstulbino mane Skirmantas.
– Aš namie. Ačiū už nematomų austrių vakarienę, – nusišaipiau ir pareikalavau pasiaiškinimo.
Abi mano prielaidos pasirodė neteisingos. Pasirodo, išvakarėse Skirmanto draugą ištiko asmeninio pobūdžio bėda ir jis ramino jį iki gilios nakties.
Pabudo lyg sudaužytas ir darbe paprašė laisvadienio. Galvojo, kad iki pusės penktos vakaro tikrai pramerks akis, todėl net neįjungė žadintuvo. Tačiau organizmas nusprendė savaip.
– Buvo galima ryte apibrėžti situaciją ir perkelti restoraną į kitą dieną, – pasakiau Skirmantui.
– Nežinojau, kad taip gausis. Ir pavėlavau vos pusantros valandos, galėjai ir palaukti,- papriekaištavo dėl mano nekantrumo.
– Aš tau ne Hatiko! – sušukau ir numečiau ragelį.
Porą dienų Skirmantas tylėjo, o paskui pasidomėjo, kur aš prapuoliau.
– Vis dar pyksti? – parašė Skirmantas.
Pasakiau, kad emocijos jau nebeaktualios. Tačiau Skirmantas taip ir nesuprato.
– Niekas taip nelepins tavęs kaip aš! – štai paskutinė jo frazė.
O ką čia galvoti? Jau priėmiau sprendimą ir nesiruošiu jo keisti.
Tegu pučia žandus prieš savimi nepasitikinčias mergeles, kurios dėl įprastų dėmesio ženklų pasiruošusios nuryti bet kokį pažeminimą.
