Prieš pusantrų metų mano brolio Armino šeimoje nutiko nelaimė ir 35-erių jis tapo našliu. Žmona gimdymo namuose pasigavo kažkokią infekciją ir per savaitę užgeso.
Mažylis nenukentėjo, jam viskas gerai. Ir dviem vyresniesiems vaikams irgi.
Žinoma, man gaila brolio, bet negi dėl to turiu atsisakyti savo gyvenimo? Turiu savo butą, studiją, pilnai šiuolaikišką ir prižiūrėtą.
Gyvenu ten viena, nors ir turiu vaikiną. Jis atvykėlis, savo būsto neturi. Todėl kartais nakvoja pas mane. Ruošiuosi už jo tekėti, tikiuosi greitai, jis pažadėjo.
Žodžiu, pas mane viskas būtų normaliai, jei ne brolio problemos. Motina mane jau užpjovė. Iš pradžių reikalavo, kad padėčiau Arminui buityje, eičiau pas jį tvarkytis ir ruošti maisto.
Paskui – kad vaikštinėčiau su sūnėnais, metusi savo reikalus, o dabar ir suvis nusprendė, kad aš tiesiog privalau pasiimti vyriausiąjį.
– Aš su trim nesusitvarkysiu, – pareiškė motina. – Todėl tegu Kostukas pagyvena pas tave. Jis jau mokinys, su juo reikia pamokas ruošti, o Arminui nėra kada. Jis išvis išvažiuoja iš miesto kuriam laikui, jam pasiūlė gerą darbą rajone.
Aš tiesiog apstulbau:
– Na to betrūko! O aš čia prie ko? Tai juk ne mano vaikai, o Armino. Tai tegu ir pasiima juos
kartu. Ar bent jau Kostuką. Pati sakai, kad jis jau didelis.
– Trečia klasė! Kur jis jį tempsis?
Motinos pasipiktinimui nebuvo ribų. Visų pirmiausia nuo jos kliuvo man. Bet apmaudžiausia, kad ji ėmė priekaištauti man dėl buto, kuriame gyvenu. Taip nemalonu pasidarė širdyje. Patys man jį nupirko, o dabar kalta. Ar tai normalu?
Tiesa, Arminui, kai jis vedė, tėvai irgi dovanojo butą, be to, 2 kambarių ir centre. Taigi, kai aš užaugau, jiems teko ir man nupirkti atskirą būstą.
Remontą padarė už Armino pinigus, bet jis pats nusprendė man padėti. Galų gale, jis mano vyresnysis brolis. O dabar gaunasi, kad aš jam skolinga.
Tačiau motinai leidau aiškiai suprasti, kad nesiruošiu šokti pagal jų dūdelę. Man reikia kurti savo asmeninį gyvenimą ir geriau įsileisiu pas save gyventi savo vaikiną, nei sūnėną, su kuriuo bus krūva problemų.
Taip jai ir pasakiau. O ji aprėkė mane ir apkaltino tuo, kad iškeičiau savo šeimą į kelnes.
Vadinasi, mano vaikinas – tai kelnės, o brolis – vargšas ir nelaimingas, dabar jam visi turi padėti.
Viskas baigėsi lengvai ir paprastai. Mano šeima nuo manęs nusisuko. Brolis išvažiavo į savo darbą ir dabar siunčia motinai pinigus vaikų išlaikymui. Visi 3 liko su ja.
O mano bute gyvena vaikinas ir jo draugas iš tėviškės, kuris neseniai atvyko į mūsų miestą ir dar nesusirado kito būsto.
Vakar paskambinau motinai, norėjau paprašyti pinigų iki algos, tačiau ji su manimi nė nekalbėjo normaliai ir pareiškė, kad laisvų lėšų neturi.
Nors aš pasakiau, kad man reikia nusipirkti maisto.
O aš tai žinau, kad Arminas gauna normaliai. Kam ji tada man meluoja? Štai tokia situacija. Visa tai labai nemalonu, bet jei jie nusprendė,kad aš jiems svetima, tai tegu taip ir būna.
Paskui pažiūrėsim, kas teisus.
