Jau du metus turiu nedidelį savo verslą. Dar po sūnaus gimimo supratau, kad mėgstu užsiimti kepiniais. Iš pradžių tai buvo tortai patiems artimiausiems per gimtadienius.
Jie visada gyrė mano talentą, o vyras apmokėjo konditerijos kursus. Tada pradėjau kepti pagal užsakymą. Visas lėšas taupiau nuosavam verslui. Ir man pavyko atidaryti savo įstaigą.
Į atidarymą atėjo daugelis. Dauguma jų buvo mano klientai. Pasakojo apie mane vieni kitiems taip apie mano įstaigą sužinojo nemažai žmonių. Klientų užteko.
Dirbdama kavinėje pažinau visus, kurie čia ateidavo. Kažkas ateidavo papietauti, kai kurie
rengdavo susitikimus.
Mano kavinėje mamytės dažnai švęsdavo vaikų gimtadienius. O neseniai kavinėje pastebėjau mergaitę, iš pažiūros jai buvo 12 metų. Ji sėdėjo kavinės kampe. Kaskart mergaitė pirkdavo vieną ir tą patį pyragaitį. Vaikas nenoriai ėjo į kontaktą.
Iš pradžių ji pasėdėdavo pas mus kelias minutes, o paskui pabūdavo vis ilgiau. Mergaitė turėjo dienoraštį, kuriame kasdien kažką rašė. Kai kavinėje nelikdavo lankytojų, ji klausdavo, ar galima pagroti smuiku. Aš leisdavau. Juk muzika patinka visiems užsukantiems.
Mergaitė turėjo tikrą talentą. O kartą mes su ja visgi įsikalbėjome. Mergaitė buvo vardu Andžela.
Ji gyveno name netoliese. Vaikas nelabai norėjo pasakoti apie savo gyvenimą. Ir tik vėliau ji pradėjo pasakoti savo nelengvos vaikystės istoriją.
Mama mergaitę augino viena. Savo tėvo ji nepažinojo ir nematė. Mama nenorėjo kalbėti šia
tema. Kol mergaitės motina važinėjo uždarbiauti, mergaite rūpinosi močiutė. O kai ji susirgo, mergaitė persikėlė gyventi pas mamą.
Iš pradžių jos gyveno gerai. Mergaitė gerai mokėsi, todėl paprašė, kad ją užrašytų į muzikos mokyklą. Viskas buvo puiku, kol jų gyvenime nepasirodė Andrius. Jis mandagiai elgėsi su mama ir skyrė laiko mergaitei. O persikėlęs į jų butą parodė savo tikrąjį veidą.
Namuose ėmė lankytis įvairiausios kompanijos. Tie vyriškiai sėdėdavo iki vėlumos. Jie garsiai kalbėdavo, keikdavosi. Mama iš pradžių bandė raminti dėdę Andrių, o galiausiai ir pati pradėjo linksmintis su jais.
Mergaitė bijodavo išeiti iš kambario. Jie girti kviesdavosi ją, kad ką nors pagrotų smuiku. Būdavo, kad mergaitė nepastebėta pabėgdavo iš namų, kol niekas nemato. Eidavo į mano kavinę. Namo grįžti nenorėdavo.
O kas jos ten laukė? Patėvis ir mama. Baisiausia, kad vaikas nakvodavo gatvėje. Miegodavo stotyje arba ant suoliuko prie namų. Tokiais momentais būdavo labai gaila mergaitės. Kad kažkiek jai padėčiau, pradėjau mokėti jai už grojimą smuiku mano kavinėje.
Ir klientų padaugėjo. Lankytojams patiko sėdėti kavinėje, klausantis malonios muzikos.
O kartą mergaitė atėjo į kavinę sutvarstytais pirštais. Tada paklausiau, kas nutiko ir ji prisipažino:
– Kad nebegročiau smuiku, dėdė sumušė man pirštus. Pasakė, kad jį erzina smuiko
garsas.
Tai tiesiog košmaras. Tada aš susirūpinusi paklausiau:
– Mergaite, tau negalima toliau ten likti. Kas tau trukdo grįžti pas močiutę?
– Nenoriu jos apsunkinti, ji ir pati vos paeina,- liūdnai atsakė mergaitė.
– Kodėl gi tau jos nepaklausus? Galbūt atvirkščiai, ji tik džiaugsis. Ir pagalba bus.
Po dviejų dienų mergaitė atėjo pas mane su naminiais pyragėliais. Pasakė, kad tai padėka nuo močiutės už tokį gerą patarimą.
Ji nusprendė pabėgti nuo mamos su patėviu, o močiutė ją priėmė. Senutė irgi jaudinosi dėl
anūkės. Dabar jos kartu. Pagaliau vaikas laimingas.
