Mano dukra nuo gimimo buvo stambus vaikas. Ji ir gimė didesnio nei 4 kg svorio. O paskui ėmė taip gerai valgyti, kad svoris augo kiekvieną mėnesį.
Mano giminėje daug išraiškingų formų ir tikrai stambių moterų. Taip, ką čia slėpti, mano tikra motina sveria virš 100. Mane vaikystėje irgi visada permaitindavo.
Su amžiumi pradėjau suprasti, kad tokia mūsų valgymo kultūra. Močiutė visus maitindavo ir mama perėmė šį modelį.
Nuo jaunystės sėdžiu ant dietų, sportuoju. Stengiuosi kaip galiu, kad svoris neaugtų, o bent jau laikytųsi vietoje.
Mama ir močiutė su laiku priėmė mano poziciją ir nustojo kišti savo maistą neįmanomais kiekiais. Ištekėjus pasidarė dar paprasčiau. Dabar niekas nemato, ką ir kokiais kiekiais aš kasdien valgau.
Tačiau vaiką kontroliuoti sunkiau. Kol dukra šliaužiojo ir buvo maitinama krūtimi, buvo paprasta, o paskui ji ėmė valgyti įprastą suaugusiųjų maistą.
Mano mama ėmė permaitinti anūkę, kaip tai kadaise darė su manimi. O man dažnai teko prašyti mamos pasėdėti su dukra. Kai dukrai sukako 4 metai, mama išėjo į pensiją. Man jau norėjosi normaliai dirbti, o ne sėdėti biuleteniuose su vaiku.
Tai buvo mano klaida, tačiau dukra dabar visiškai panaši į močiutę. Dabar ji 6 klasėje ir yra stambiausia iš mergaičių. Yra dar pora berniukų, didesnių už ją, tačiau mūsų dukra visa galva aukštesnė ir 20 kg sunkesnė už visus kitus mokinius.
Tačiau dukra neatrodo stora. Ne plonutė, žinoma, tiesiog stambi, apkūni mergaitė. Jos dėl to niekas niekada neskriaudė ir nekliudė.
Dukra bendraujanti, ji labai linksmas žmogus. Dainuoja vaikų kūrybiniame kolektyve ir lanko meno mokyklą. Mūsų namuose beveik kasdien kažkokie jos draugai. Amžinas lakstymas, cypavimas ir juokas.
Tačiau šiemet viskas kažkaip staiga pasikeitė. Neseniai dukra grįžo iš mokyklos paniurusi ir
nelinksma. O paskui dar kartą, ir dar.
Į savo klausinėjimus aiškaus atsakymo taip ir negavau. O po savaitės man paskambino iš
mokyklos. Pavaduotoja ugdymui pakvietė mane pokalbiui. Mokykloje man papasakojo, kad dukra pravardžiavo vieną bendraklasę ir sukėlė jai isteriją.
Susitikimo tikslas buvo akivaizdus: jūsų dukra kalta, reikia kažką spręsti. Nusprendžiau pasikalbėti su savo vaiku. Tuo momentu pilnai tikėjau, kad ji galėjo kažką pravardžiuoti, tačiau man reikėjo žinoti konflikto priežastį.
Dukra papasakojo man ir visiems kitiems, kad šiais mokslo metais ta mergaitė pradėjo ją vadinti storule. Be to, įtraukė dar kelias savo drauges. Dabar jos per kiekvieną pertrauką stengiasi įgelti jai kaip galima skaudžiau.
Vaikas kentė šią situaciją kiek galėjo, o paskui nesugalvojo nieko geriau, kaip atsakydama pravardžiuoti skriaudikes. Lyderę išvadino spuoguota kvaiša, kas ir tapo mano iškvietimo į mokyklą priežastimi. Pokalbis vyko pavaduotojos kabinete ir jame dalyvavo visos konflikto pusės.
– „Spuoguota kvailė“, „akiniuota išsigimėlė“! Argi mergaitėms dera taip kalbėti! – užsipuolė
mane bendraklasės motina.
– Be to, jūsų vaikas objektyviai ne liesas! – pradėjo antrosios mergaitės mama. Tiesą sakant, vos neįsikibau joms į veidus. Pavaduotoja vargais negalais viską užglaistė, o tai galėjo kilti muštynės tiesiog tarp mokyklos sienų.
Ir kaip turiu apginti savo dukrą? Kai ėjome iš šito santykių aiškinimosi, dukrai pasakiau, kad ji turi pilną teisę situacijai pasikartojus trenkti klasiokei kėde. Jei net motina nesupranta, kad negalima visų iš eilės vadinti storais, tai ką jau kalbėti apie dukterį. Jei žodžių nesupranta, ieškosime kitų variantų.
