– Kaip jau man pabodo ta amžina betvarkė! Mano sūnus niekada nebuvo toks paršas, kaip jo žmona.
Pats valė dulkes, siurbė, viską dėjo į vietas. O dabar į kambarį baisu net pažvelgti! – atsidūsta 57-erių Irena Vasiliauskienė.
Moters sūnui 28 metai. Jie su žmona pasiėmė paskolą ir apsigyveno savarankiškai. Jie dirbo nuotoliniu, todėl net karantinas nesugadino jų grandiozinių planų.
Ir tik neseniai Petrą sugrąžino į ofisą, kaip ir jo žmoną. Dabar jiems reikia gaišti po porą valandų per dieną kelionei į kitą Vilniaus galą.
Sutuoktiniams reikia keltis pusę šešių, kad aštuntai spėtų į darbą. Tokiu ritmu jie ilgai neišsilaikė, todėl nusprendė išnuomoti savo butą ir laikinai persikelti pas Ireną, arčiau biurų pastato. Toji nebuvo prieš. Jos butas didelis, 3 kambarių, todėl moteris tik apsidžiaugė tokia „kaimynyste“.
Tai buvo puiki idėja, juk jauniesiems atsirado galimybė greičiau išmokėti paskolą ir nebebūti skolingiems. Juolab apie vaikučius laikas susimąstyti. Irena Vasiliauskienė tiesiog trokšta anūkų, bet supranta, kad kol kas ne laikas.
– Sūnus su marčia gyvena pas mane jau metus. Sugyvename normaliai, nekeliame skandalų, jei ne vienas „bet“ – jokios pagalbos namuose.
Grįžo iš darbo, sulindo į kompiuterius ir sėdi, o aš priversta viena skalbti, tvarkyti, gaminti. Žemyna nieko nenori daryti. Jei jau prisiprašysi pagalbos, tai padarys taip, kad teks viską perdaryti,- dūsauja Irena.
Moteriai paprasčiau viską padaryti pačiai, nei prisiprašyti ir prisibelsti iki marčios. Ji gali prasėdėti visą dieną namuose ir net šluotos nepaimti į rankas. Apie vakarienės ruošimą negali būti nė kalbos.
Irena grįžta vakare iš darbo ir ima plauti krūvą indų po Žemynos, ruošti vakarienę ir bėgioti su šluota po visą butą.
O pati Žemyna nemato, kad bute nešvaru. Ji nesupranta, kodėl anyta pastoviai prie jos kimba. Marti tiesiog įpratusi gyventi chaose, jai taip patinka.
Ji numeta drabužius ant kėdės, apkrauna lentynas darbo dokumentais ir palieka ant stalo nešvarius puodelius. Šiukšlės gali voliotis tiesiog ant grindų , juk jai tingisi eiti iki šiukšlinės.
– Pastaruoju metu stengiuosi neužsukti į jų kambarį, kad be reikalo nenusiminčiau. Na kaip taip galima?
Šimtąkart prašiau Žemynos susitvarkyti, bet argi ji manęs klauso? Visą savaitę sėdi betvarkėje ir laukia savaitgalio, kol aš sutvarkysiu. Prieš Kalėdas noriu padaryti generalinę tvarką, bet matau, pagalbos nesulauksiu,- nervinasi Irena.
Kiekvieną savaitgalį Irena Vasiliauskienė tvarkosi, kol vaikai miega. Jie pabunda tik tada,kai mama jau viską baigia. Žemynos ir Petro kambario Irena principingai netvarko – tiesiog nusibodo.
Prieš Kalėdas ji supsichavo ir nuėjo pas juos pati daryti tvarkos. Pakeitė patalynę, rankšluosčius, išplovė grindis ir nuvalė dulkes. Išnešė du maišus šiukšlių. Viską sudėjo į spintą ir išvalė langus.
Išmetė visą šlamštą nuo stalo ir įjungė skalbimo mašiną. Kambaryje iškart pasidarė švaru ir jauku.
Bet jūs manote, kas nors mamai pasakė ačiū? Dar daugiau, marti ėmė reikšti pretenzijas. Neva anyta neturėjo teisės būti kambaryje, kol jų nėra. Dar ir popiergalį kažkokį Irena atsitiktinai išmetė.
Tačiau ji nesijaučia kalta:
– Taip tau ir reikia. Kitą kartą pati tvarkysies! Kaip jūs manote, ar teisingai pasielgė Irena Vasiliauskienė? Ar norėtumėte tokios anytos? O kaip įpratinti Žemyną tvarkytis be radikalių priemonių?
