Rita užaugo vaikų namuose. 10-ies ji neteko tėvų. Jie žuvo autokatastrofoje. Todėl mergaitė pateko į vaikų namus. Kai sualukė pilnametystės, gavo iš valstybės butą.
Kaimynystėje nuomojosi būstą patrauklus vaikinas Titas su savo mama Emilija Rusteikiene. Jis ėmė rodyti dėmesį merginai. Jie apsupo merginą rūpesčiu ir jai atrodė, kad ji vėl turi šeimą.
Netrukus vaikinas su mergina susirašė ir visi apsigyveno pas Ritą. Netikėtai geras elgesys kažkur išgaravo. Jie ėmė komanduoti, o jei kas buvo ne taip, vaikinas paleisdavo į darbą kumščius.
Ir štai po eilinio „pokalbio“ Rita nebegalėjo atsikelti. Aplink ją kudakavo anyta. Ji pergyveno ne dėl marčios, o kad ši nepasakytų greitosios gydytojams, kad ją sumušė.
Tvirtino, kad turi būti dėkinga, kad ją, „iš vaiknamio“, paėmė į žmonas. Ir nereikia gėdinti sutuoktinio.
Pati kalta, kad jis ranką pakėlė. Reikia jo klausyti. Kai atvažiavo medikai, Emilija neleido merginai praverti burnos. Įsijautusi aiškino, kad jos kvaiša marti bėgo laiptais, negalvodama apie nėštumą.
Gydytojai puikiai suprato, kas nutiko iš tiesų, tačiau privalėjo gelbėti gyvybę, o ne kovoti už teisingumą.
Rita gulėjo lovoje, nusisukusi veidu į sieną. Vaiko nebėra, o kartu su juo ir vilties, kad atsiras artimas žmogus. Ir štai jai vėl dešimt, ji vėl viena, kaip prieš daugelį metų, kai pateko į vaikų namus. Aplink svetimi žmonės, sienos ir sielos skausmas. Užsikimšo ausis, užgniauždama visus išorinius garsus.
Staiga pro šitą skausmą prasiskverbė švelnus balsas. Tai palatos kaimynė, močiutė Liuda, prašė, kad Rita pavalgytų. Juk reikia jėgų gyventi toliau.
Mergina pasisuko į balsą ir močiutė Liuda aiktelėjo, pamačiusi jos veidą. Iškart pasidomėjo, kas taip pasielgė. Mergina pasakė, kad nukrito. Bet moteris nepatikėjo. Ji puikiai suprato, kad tai vyro rankų darbas. Ėmė kalbėti, kad reikia kreiptis į policiją ir bėgti nuo to žvėries.
Mergina pasakė, kad ji juk negali išeiti iš savo buto, nėra kur. Ir papasakojo savo istoriją.Močiutė Liuda irgi pasirodė esanti iš vaikų namų. Ji apsiėmė rūpintis mergina. Kai gydytojas atėjo jos apžiūrėti ir prabilo apie policiją, moteris griežtai pareikalavo iškviesti pareigūną. Buvo parašytas pareiškimas.
Iškart atšuoliavo anyta su priekaištais. Reikalavo atsiimti pareiškimą. Tačiau prieš ją stojo močiutė Liuda su šakute ir ją iškeikė. Emilijai Rusteikienei nieko nebeliko, kaip dingti nieko nepešus. O vyras išvis nesirodė visą laiką.
Po išrašymo Rita padavė skyryboms. Kartu su policija ir močiute Liuda išgrūdo sutuoktinį ir jo mamulę iš savo buto. Prasidėjo naujas gyvenimas.
Beveik kiekvieną savaitgalį važiuodavo pas močiutę Liudą į kaimą padėti ūkyje. Netrukus sutiko gerą vyriškį. Ne tokį patrauklų, kaip Titas, tačiau labai dorą. Jos pasirinkimą palaimino močiutė Liuda. O kaip gi, juk tai buvo jos anūkas.
