Aš išvis nežinau, kas mano vyrui šovė į galvą. Kuo aš jam neįtikau? Juk viskas buvo taip gerai. Dėl jo poelgio kaltinu save, nors iki galo neišsiaiškinau situacijos.
Mes susituokėme prieš 5 metus. Negaliu pasakyti, kad mūsų santuoka buvo tiesiog ideali, bet gyvenome
mes gerai.
Stengiausi viską daryti, kad mano vyras būtų laimingas. Kūriau namų jaukumą, gaminau įvairiausius skanėstus ir rūpinausi vyru. Daugeliui draugų mūsų šeima buvo pavyzdys.
Vaikų mes neplanavome, juk norėjome atsistoti ant kojų ir pagyventi sau. Juolab reikia „apsitrinti“, juk mūsų charakteriai audringi. Man dažnai keičiasi nuotaika, o vyras prie to niekaip negalėjo priprasti.
Tačiau jis ir pats kartais nugrimzdavo į melancholiją ir lyg užsidarydavo savo mažame pasaulyje.
Tą dieną mes su juo susipykome. Nesureikšminau to, juk panašiai būdavo ir anksčiau. Supsichavau ir pasakiau, kad nevažiuosiu pas jo draugus, nors susitarėme išvakarėse.
– Užknisai! – suriko vyras ir kažkur išėjo.
Iškvėpiau ir nusprendžiau praleisti šią dieną namie, kad nusiraminčiau. Tačiau širdyje buvo neramu, aš lyg jaučiau kažką negero. Ir intuicija manęs neapgavo…
Po valandos man paskambino ir pasakė, kad mano vyras žuvo. Baisi avarija.
Negalėjau patikėti savo ausimis. Negalėjau suvokti, kad vyras nebegrįš namo. Viskuo kaltinu save, juk jei būčiau važiavusi su juo, viskas būtų kitaip.
Dėl kažkokio buitinio barnio netekau artimiausio žmogaus. Maniau, kad jis pailsės, prasiblaškys ir grįš geros nuotaikos, o jis išėjo visam laikui.
Nuo jo žūties praėjo jau pusmetis, bet aš iki šiol laukiu, kad jis tuoj grįš namo ir atsirakins duris. Dabar ne gyvenu, o egzistuoju, juk netekau gyvenimo prasmės.
