Mes su vyru susituokę 6 metus. Per bendrą mūsų gyvenimą patyrėme nemažai krizių. Bet štai prieš metus pas mus buvo sunkiausias periodas.
Esmė tame, kad Saulius buvo man neištikimas. Kiek žinau, tai buvo vos vienas kartas ir iš didelio kvailumo. Mes tada daug pykomės su priežastimi ir be, turbūt pabodome vienas kitam. Jis išvyko į komandiruotę ir ten nutiko intrigėlė su bendradarbe.
Man neteko kažko įtarinėti ar aiškintis. Dar daugiau, aš netgi nesužinojau to kažkaip atsitiktinai. Saulius grįžo iš kelionės ir viską pats papasakojo. Paaiškino, kad negalės su tuo gyventi ir privalo atverti širdį. Vyras netgi buvo pasiruošęs skirtis, tačiau tempti savo paties išdavystės naštos negalėjo.
Iš pradžių buvau tvirtai įsitikinusi, kad mus reikia skirtis. Ir esmė netgi ne pačioje Sauliaus neištikimybėje. Tai, savaime aišku, buvo nesvietiška kvailystė, velnias suvedžiojo, kam nebūna.
Mane labiau įskaudino jo egoizmas. Jei tai ir išties buvo atsitiktinis ryšys, man geriau būtų apie tai nežinoti. Na kam perduoti kitam savo galvos skausmą? Jam buvo sunku susidoroti su sąžinės kančiomis. O kaip man, jis pagalvojo?
Šios mintys nedavė man ramybės, aš jau buvau beveik pasiruošusi paduoti skyrybų prašymą. Tačiau pasitarusi su šeima ir draugėmis, galiausiai nusprendžiau atleisti vyrui.
Be to, mes turime ir du vaikus. Atimti iš jų pilnavertę šeimą dėl to būtų kvailas sprendimas. Saulius buvo devintame danguje iš laimės, kai suprato, kad mūsų šeima nesugrius dėl jo poelgio.
Prisiekinėjo ir dievagojosi, kad daugiau nesuteiks nė mažiausio šanso kažkuo jį įtarinėti. Bus kaip šilkinis ir vėl taps idealiu vyru.
Aš tikrai juo patikėjau. Tai, kas nutiko vienąkart, gali nebepasikartoti. Bet jeigu kažkas nutinka antrąkart, tai tada tikrai nutiks trečią, ketvirtą ir taip iki begalybės. Todėl tikėjausi, kad vyras išsigando savo elgesio ir tikrai padarė išvadas visam likusiam gyvenimui.
Tiesa, aš automatiškai maniau, kad jis tikrai taps idealiu vyru savo poelgio fone. Iš pradžių taip ir buvo. Saulius po darbo lėkė namo, visą laisvalaikį skyrė man ir vaikams, padėjo namuose. Na ir su manimi elgėsi lyg su princese. Kartą man net atėjo mintis, kad tokie sukrėtimai kartais ne tokie ir blogi santykiams.
Tačiau po kelių mėnesių viskas palaipsniui ėmė grįžti į vėžes. Po darbo Saulius galėjo traukti su kolegomis gerti alaus iki pirmos valandos nakties manęs net neįspėjęs. Aš ir pati buvau užimta darbe, tačiau grįžus namo prasidėdavo antras darbas – tvarkymas, maisto ruošimas ir pamokos su vaikais.
Kažkuriuo momentu man tai gerokai pabodo ir užsiminiau jam, kad būtų neblogai padėti žmonai. Saulius lyg manęs negirdėjo arba nenorėjo girdėti. Atsikalbinėjo ir maitino tik tuščiais pažadais.
Neseniai jis eilinį kartą vėlai grįžo namo, turbūt vėl su kolegomis sėdėjo bare. Tai buvo penktadienis, mes planavome paguldyti vaikus miegoti ir dviese greitai apsitvarkyti namus, kad savaitgalį normaliai pailsėtume. Galiausiai aš pati sutvarkiau visą butą, o Saulius grįžo į pačią pabaigą.
Žodžių nesirinkau.
– Tu vėl pamiršai, ko aš tavęs prašiau? Negi taip sunku skirti nors kruopelę savo laiko šeimai? Ir išvis, kur tas žadėtas idealus vyras, kažko nepastebiu? – suirzau aš.
– Rita, aš tau žadėjau, kad niekada gyvenime tavęs neišduosiu. Ir pažado, tiesą sakant, laikausi. Tačiau vaikštinėti aplink tave ant pirštų galiukų ir tapti namų šeimininke – to nežadėjau,- lyg kirviu nukirto.
– Na ačiū, kad nors pažado laikaisi. Ir visgi man atrodo, kad žmogaus, kuris išdavė savo šeimą, elgesys turi truputį pasikeisti po to, kas įvyko! – pareiškiau aš.
– Rita, aš nesiruošiu dabar iki gyvenimo pabaigos sekioti tau iš paskos ir prašyti atleidimo! Jei tu man atleidai, tai pamiršk viską ir niekada neprimink. Kitaip nieko neišeis,- atsakė Saulius.
Dabar nežinau, ką man daryti. Lyg ir vyras teisus, iš vienos pusės. Reikia arba viską pamiršti, arba skirtis.
Tačiau manęs neapleidžia mintis, kad jis visai trumpai ir grynai dėl vaizdo buvo idealiu vyru, o dabar netgi įžūliai man atsakinėja, nors visai neseniai meldė atleidimo.
