Su Marija mes susituokę jau daugiau nei 20 m. Aš ją labai myliu, tačiau pastaruoju metu ją lyg velnias apsėdo. Esmė tame, kad prieš 3 metus Marija patyrė sudėtingą operaciją.
Po to, kai ji grįžo iš ligoninės, aš ją tiesiog ant rankų nešiojau. Viską namuose dariau: ir gaminau, ir skalbiau, ir tvarkiau. Parbėgdavau iš darbo ir sukdavausi kaip voverė rate. Supratau, kad žmonai sunku, jai reikia laiko atsistatyti.
Dabar, ačiū dievui, Marija sveika. Į darbą grįžo, gerai atrodo. O ji ir turi gerai atrodyti, ji juk dirba kultūroje.
Tačiau po ligos tapo kitokia. Prisiskaitė visokių knygų apie psichologiją, kaip reikia save mylėti, ir myli.
Bet taip, kad aš jau einu iš proto. Pradėsime nuo to, kad Marija išvis nustojo gaminti. Neva jai negalima stovėti prie viryklės – nuo jos eina karštis, o tai žalinga organizmui.
Rytais darausi kiaušinienę,per pietų pertrauką užbėgu į kavinę, o vakarais einu iš parduotuvės su dešra, sūriu ir kitais paruoštais vartojimui produktais. Retai kada kažką pats gaminu ar išsiverdu koldūnų.
Kartais užsisakau maisto pristatymą, kai nėra jėgų. Marija tuo metu susidomėjo žaliavalgyste. Morkos, kopūstai, riešutai – tai jos mėgstamiausia. Man kartais atrodo, kad aš gyvenu su graužiku. Bet tai dar nieko, pusė bėdos.
Marija dar galvoja, kad indus plauti jai žalinga, nes nuo vandens jai sausėja rankos. Siūliau tai daryti su pirštinėmis, tai ji irgi rado pasiteisinimą. Jai alergija lateksui. Niekada nebuvo, o dabar štai atsirado.
Grindų siurbti Marija irgi negali, nes nugarą skauda. Teko pataupyti pinigų ir nupirkti siurblį-robotą. Viena, ką Marija teikiasi daryti – tai sumesti rūbus į skalbimo mašiną. Tiesa, išimti ne visada prisimena.
Dažniausiai skalbinius džiaustau aš. Paklausite, kuo ji užsiima laisvu laiku? Knygas skaito, žiūri romantines melodramas per televizorių ir leidžia laiką naršydama socialiniuose tinkluose.
Kelis kartus pradėjau pokalbį, kad taip negalima. Juk yra kažkokie darbai ir vyrui, ir moteriai. O ji tik lūpas papučia ir pas ją vienas atsakymas: „Aš tokią sunkią operaciją patyriau, o tau visiškai manęs negaila.
Nori, kad mirčiau“. Man jos gaila, net labai! Rytais kavą atnešu į lovą, po darbo pasitinku, gėles dovanoju kiekvieną savaitę.
Iš šalies galima pagalvoti, kad mūsų santykiai idealūs, bet tiesą pasakius, aš jau pavargau. Kartais man atrodo, kad aš jos vergas, būras. Bet juk ir aš ne geležinis.
Kartą per atostogas atvažiavo dukra, ji mokosi kitame mieste. Pažiūrėjo į mūsų buitį, tarpusavio santykius, o paskui paklausė Marijos: „Mama, o tu tėtį išvis myli? Man atrodo, kad jei tu ir toliau taip elgsiesi, jis pabėgs nuo tavęs“.
Žmona kilstelėjo antakius, paskui susiraukė, aprėkė dukrą, pasakė, kad dar per jauna teisti. Ir vėl uždainavo seną dainelę apie sunkią savo ligą, apie tai, kad jai reikia save tausoti. O mes, artimiausi žmonės, abejingi ir sudiržę.
Dukra tik galva palingavo, o išvykdama sušnibždėjo man stotyje: „Tėti, tu laikykis. Tikiuosi, jai greit viskas praeis“. Ir aš laikausi, nors viskas pabodo iki gyvo kaulo.
Kartais pažiūriu parduotuvėje, kaip sutuoktiniai kartu perka produktus vakarienei, aptaria, ką gamins ir man širdyje pasidaro taip liūdna. O paskui einu prie šaldiklio su pusfabrikačiais ir renkuosi koldūnus vakarienei.
Ir nepasakiau svarbiausio: aš ne koks nors nevykėlis, dirbu skyriaus viršininku, vadovauju beveik 20-iai žmonių. Mano alga nebloga, o štai žmona manęs visiškai negerbia. Ėmiau pastebėti, kad žvalgausi į vienišas mūsų skyriaus moteris. Yra tarp jų ir labai simpatiškų.
Ir ką daryti? Mesti žmoną? Bet juk myliu ją. Tačiau gyventi kaip virėjui, skalbėjui ir taip toliau daugiau negaliu.
