Nuo tada praėjo jau 3 metai, tačiau pamenu tą dieną iki smulkiausių detalių. Lauke buvo siaubingas oras – pylė lietus.
Ėjau iš darbo ir išgirdau kažkokį cypsėjimą. Po medžiu tupėjo mažas rudas kačiukas. Kai tik pasilenkiau prie jo, jis užšoko man ant rankų.
Paglosčiau jį, ištraukiau iš rankinės sumuštinio likučius ir pašėriau mažylį. Kačiukas neskubėjo nulipti nuo rankų. Jis pasisotino, ėmė murkti ir šitaip užmigo.
Pasiėmiau jį ir nuėjau namo. Nors iki tol sakiau, kad jokių gyvūnų mano namuose nebus. Nusprendžiau, kad pasistengsiu surasti jam geras rankas. Gaila buvo palikti mažylį lauke tokiu oru.
Kai tik parnešiau kačiuką į butą, jis ėmė murkti dar garsiau, pajutęs šilumą. Apėjo teritoriją ir grįžo pas mane. Suvokiau, kad nebegalėsiu su juo išsiskirti. O ir jis mane priėmė už šeimininkę.
Ir šis mažas rudas kačiukas pavirto puikiu katinu, kuris dabar gyvena pas mane. Jis ėda tik žuvį ir labai mėgsta išdykauti, tačiau dėl to aš jį myliu ne mažiau.
Net nevardinsiu, kiek eibių jis jau prikrėtė, tačiau visa tai – smulkmenos, palyginus su ta meile, kurią gaunu mainais.
Nė karto nesigailėjau dėl savo pasirinkimo. Dabar grįžtu namo ir tiksliai žinau, kad manęs ten laukia.
