Vieno vyriškio paprašė nudažyti valtį. Jis atsinešė dažus bei teptukus ir ėmė dažyti valtį ryškiai raudona spalva, kaip jo prašė savininkas.
Dažymo metu jis pastebėjo mažą skylutę valties korpuse ir tyliai ją užtaisė. Baigęs dažymą, gavo atlyginimą ir išėjo.
Sekančią dieną valties savininkas atėjo pas dažytoją ir ištiesė jam čekį sumai, žymiai didesnei, nei jis išvakarėse gavo už dažymą.
Dažytojas nustebo. Jis pasakė:
– Bet jūs jau sumokėjote man už dažymą, sere.
– Bet tai ne už dažymą. Tai už valties skylės taisymą.
– O! Tai buvo mažutė paslauga… ji neverta to, kad mokėtumėte tokią didelę sumą už tokį
nereikšmingą dalyką.
– Mano brangus drauge, jūs nesuprantate. Nagi papasakosiu jums, kas nutiko.
Kai paprašiau jūsų nudažyti valtį, pamiršau užsiminti apie tą skylę.
Kai valtis išdžiuvo, mano vaikai paėmė ją ir išplaukė žvejoti. Jie nežinojo, kad korpuse buvo skylė. Tuo metu manęs nebuvo namie.
Kai grįžau ir pastebėjau, kad jie paėmė valtį, buvau neviltyje, nes prisiminiau skylę.
Įsivaizduokite mano palengvėjimą ir džiaugsmą, kai pamačiau juos grįžtančius iš žvejybos gyvus ir sveikus. Tada aš apžiūrėjau valtį ir pamačiau, kad jūs užtaisėte skylę!
Dabar matote, ką jūs padarėte? Jūs išgelbėjote mano vaikų gyvybę! Neturiu pakankamai pinigų, kad apmokėčiau jūsų „mažą“ gerą darbą.
Taigi, nesvarbu, kas, kada ar kaip, toliau padėkite, palaikykite, šluostykite ašaras, įdėmiai išklausykite ir kruopščiai taisykite visas „skyles“, kokias randate.
Niekada nežinote, kada yra kažkas, kuriam jūsų reikia, arba kada Dievas pateiks jums malonų siurprizą už tai, kad mes kažkam padėjome ir buvome kažkam svarbūs.
Pakeliui jūs galbūt užtaisėte daug „valčių skylių“ keliems žmonėms, net nesuvokdami, kiek daug gyvybių išgelbėjote…
