O juk išties, kartais taip norisi vėl paragauti kai kurių skanėstų iš šios apžvalgos! Jų skonio
neįmanoma pamiršti, trumpam pasinerkime į nostalgiją.
Koks ten chupa-chups…
Mano vaikystės metais gaideliai ant pagaliuko buvo parduodami ant kiekvieno kampo,
savadarbiai ar gamykliniai, nudažyti šiltomis spalvomis – raudoni, geltoni, rudi. Kiek džiaugsmo būdavo nusipirkus tokį paprastutį skanėstą! Kaip įdomu būdavo žiūrėti į saulę pro ledinuką, kol laikai jį už lipnios medinės lazdelės.
Gamtinė kramtomoji guma
Mėgstamas vaikystės maistas – vaismedžių derva, kurią kramtydavo vietoje kramtomosios
gumos. Visiškai nemokamai. Atsimenu, vyšnių būdavo ypač skani.
Mėgstamas skanėstas
Duonos riekė, cukrus ir vanduo – rafinuotas desertas iš mano vaikystės. Atrodo nelabai, bet jaunystės skonis, kaip bebūtų. Duoną pabarstai cukrumi ir suvilgai vandeniu, kad tarp dantų netraškėtų. Kodėl mes nustojome taip daryti, keista…
Bauginantis gėrimas
Pas visus mano mokyklos draugus virtuvėse būdavo tokie stiklainiai, kur arbatos spalvos tirpale gyveno kažkas, primenantis storą medūzą. Sako, toks gėrimas pasižymėjo maloniu rūgščiu skoniu ir gaivinančiomis savybėmis. Aš, tiesą sakant, taip ir nesiryžau paragauti.
Skaniausi vaistai
Čiulpi rutuliuką, ir iš pradžių saldu, paskui – rūgštoka. Idealus derinys.
Jūros akmenėliai „Saulėgrąžos“ saldžiavalgiams: valgai ir valgai, neįmanoma sustoti! Jų viduje razinos ar riešutėliai, išorė nudažyta maloniomis akiai gamtinėmis spalvomis. Lygutėliai kaip tikri jūros akmenėliai, imi čiulpti – šiurkštėja. Ir labai greitai baigiasi, palikdami prozišką maišelį iš pilko vyniojamojo popieriaus.
Savadarbiai pyragaičiai
Desertas, kuris iki šiol yra daugelio žmonių meniu – sausainiai su sviestu. Improvizuotus
pyragaičius darydavo labai paprastai – imdavo du sausainius, sutepdavo juos sviestu ir
sujungdavo kartu. Tai geriausios vaišės prie arbatos, kokias tik galima sugalvoti.
Ledai
Plombyras. Baltas, žvilgantis, su kreivai viršuje prilipdytu apvaliu popierėliu. Vaflinę stiklinaitę galima apkramtyti ratu, o galima išspausti į save dievišką turinį ir šlapią vaflį atiduoti tėčiui.
Savadarbiai irisai
Šiandien be vargo parduotuvėje galima įsigyti virto sutirštinto pieno, o anksčiau jį reikėdavo virti savarankiškai. Nors man labiau patikdavo padaryti indelyje dvi skylutes ir tiesiog išgerti.
Askorbinas
Skanėstų gaudavo ne tik maisto parduotuvėse, bet ir vaistinėse. Saldžios baltos apvalios
tabletės, suvyniotos cilindru į du popierėlius, buvo ne ką prastesnės už ledinukus! Ir kainavo pigiau – 7 kapeikos pakuotė. Tiesa, mama sakydavo, kad galima tik po vieną tabletę per dieną, o cilindras kažkaip nepastebimai išnykdavo per 20 minučių…
Barbekiu, prieinamas kiekvienam
Skaniausias delikatesas, kurio laukdavo visi vaikai piknike – lauže keptos bulvės. Tai juk taip įdomu: įmetei bulvę į laužą ir stovi, lauki, vartydamas angliukus pagaliu. Ištrauki ją iš laužo, o ji karšta kaip anglis, na nieko – puti, mėtai iš rankos į ranką ir stengiesi greičiau nuimti lupeną, kad pasimėgautum nepakartojamu skoniu.
Mėgstamos saldžiavalgių bulvytės
Vienas prieinamiausių tarybinių laikų desertų buvo pyragaičiai „bulvės“ ir daugelis išmoko jį
gaminti savarankiškai, juk receptas labai paprastas: sausainius susmulkindavo į trupinius ir
pridėdavo tirpinto sviesto bei kakavos. Viską permaišydavo ir lipdydavo rutuliukus. Štai toks desertas.
Galima dantį nusilaužti, bet labai skanu
Kad pradžiugintų vaikus, mamos gamindavo kozinakus, gliaudytas saulėgrąžas užpildamos
karamele, o sustingus iš jų būdavo formuojami nedideli briketai.
Geriausias skanėstas žemėje
Beveik kiekvienuose namuose būdavo vaflinė arba „riešutinė“ – speciali keptuvė, kurioje galima kepti graikinio riešuto puselių pavidalo sausainius.
Paskui šios puselės būdavo suklijuojamos kremu arba virtu sutirštintu pienu ir mes gaudavome „riešutėlį“. Šių riešutėlių skonis visam laikui liks atmintyje.
Ekonomiška, bet labai skanu
Imi riekutę juodos duonos, sutepi aliejumi ir gausiai pabarstai druska. Tokias neįprastas vaišes galima papildyti svogūnų laiškais ar krapais.
Gazuotas vanduo iš automato
Už kapeiką be nieko – ne taip įdomu. O štai už 3 su sirupu – dangiškas pasimėgavimas.
Ir stiklinę plauti įdomu, spaudžiant ją ant susidarančio fontanėlio.
Hematogenas
Tėvai mums duodavo jį kaip maisto papildą, kad papildytų jaunus organizmus geležimi. Tačiau mums hematogenas būdavo tikru skanėstu.
Jei kažkam pavykdavo nučiupti visą batonėlį, jis visą dieną vaikščiodavo kaip kiemo karalius.
