Ilgai lauktas vaikas pagaliau atėjo į pasaulį. Kristina buvo devintam danguj iš laimės ir laukė vyro, kurį prieš kelias minutes pamatė pro langą, jis stovėjo su didžiule puokšte. Ir štai mylimas vyras pasirodė, paėmė mažylį ant rankų ir jo akys suapvalėjo.
Jis paguldė jį atgal į lovytę ir išėjo.
Kristina negalėjo patikėti tuo, kas vyksta. Ji vis šluostėsi ašaras ir negalėjo suprasti, kas ne taip su vaiku. Ir staiga suprato: mes juk brunetai, o sūnus gimė šviesutėlis, dar ir akys žydros. Kristina namo grįžo taksi. Vairuotojas matė, kad su ja kažkas ne taip, todėl bandė raminti jauną mamą:
– Jūs tik pagimdėte, turėtumėte būti laimingiausias žmogus pasaulyje. Negalima nuleisti rankų – bent jau dėl mažylio.
Truputį nurimusi ir užėjusi į namus Kristina suprato, kad vyro nėra. Audrius grįžo vėlai vakare. Nuėjo į miegamąjį ir nė nepažvelgė į sūnų. Po poros minučių grįžo ir pradėjo:
– Kieno tai sūnus?
– Kas per kvailystės, Audriau? Žinoma, tavo. Galime atlikti bet kokius tyrimus. Tačiau po jų vis tiek paduosiu skyryboms. Tokių žeminimų aš nepakęsiu.
Moteris negalėjo patikėti, kad kadaise puikus mylintis vyras galėjo virsti tokiu pabaisa. Visa apsiašarojusi nuėjo keisti sūnui sauskelnių, kai pastebėjo, kad iš nugaros priėjo vyras:
– Velniai griebtų, pas jį apgamas. Toje pačioje vietoje, kaip ir pas mane.
– Aš juk sakiau…
– O kodėl jis šviesus? Į ką jis toks? Velnias, į senelį… Kristina, atleisk man, kvailiui.
Žinoma, iš pradžių Kristina nesikalbėjo su vyru, bet greitai atlyžo. O kai atėjo vyro tėvai, Kristina galutinai įsitikino, kad vaikas – senelio kopija. O Audrius vis vaikščiojo ir kartojo: mano sūnus, mano sūnus.
