Po mažylės gimimo beveik visą laiką ją auginau viena. Visą laiką leidau su ja. Turiu vyrą, o vaikas tėvą, tik jis visada darbe ir beveik nieko nespėja.
Kažkuriuo metu ėmiau gailėtis, kad mano vaikas neturi močiutės, kuri prižiūrėtų jį, kol mama nubėgs į dušą ar paruoš pietus. Ir kai viena močiučių pasakė, kad atvažiuos prižiūrėti anūkės, mano laimei nebuvo ribų. Tik štai iškilo ir didelė problema.
Močiutė nors ir padėjo, bet ne ten, kur reikia. Jai norėjosi, kad viskas būtų pagal jos taisykles. Net jei mažylė kažko nenorėjo, ji ją vertė per prievartą. Po to sekė aiškinimas apie vaiko maitinimą, o dar pasipiktinimas, kad aš nevystau vaiko.
Ir paėmusi vaiką, stangriai susuko jį į vystyklą, dukra ėmė verkti, nes jai skaudėjo, bet močiutė laikėsi savo, kad paverks ir nustos, užtai kojytės bus tiesios.
Paskui močiutė, nusprendusi, kad aš visiškai nesusitvarkau su vaiku, prisiėmė jos maudymo pareigą. Matote, aš maudau vaiką šaltame vandenyje.
O kartą pabudusi pastebėjau, kad vaikas guli visas suprakaitavęs, o šalia buvo šildyklė, kurią padėjo močiutė, pamaniusi, kad mažylė šąla. Net langus uždarė.
Tada pasakiau, kad pati prižiūrėsiu vaiką ir pati nuspręsiu, kaip mano dukrelei bus geriau. Laimė, močiutė neįsižeidė, tiesiog daugiau nebesirūpina, tik dažnai ateina į svečius ir stebi mano veiksmus.
Iš tiesų man to ir nereikėjo. Aš seniai įpratau prie savarankiškumo ir tame nėra nieko baisaus. Paprasčiausiai reikėjo palaikymo, kad galėčiau skirti laiko sau, tačiau nepavyko, bet turbūt ir gerai. Viskam savas laikas.
