Vedžiau prieš 25 metus. Ji atėjo pas mane su dviem berniukais iš ankstesnės santuokos.
Labai juos pamilau ir neabejodamas įsivaikinau, kadangi dėl medicininių rodiklių negalėjau turėti savo vaiko.
Laimingai gyvenome dideliame išsinuomotame name.
Tuo metu dirbau ir dėjau maksimalias pastangas, kad leisčiau juos į geriausias mokyklas, jų tėvas niekada nedavė apie save žinoti, nelankė, nepalaikė, nesveikino su šventėmis, jų gyvenime jis paprasčiausiai neegzistavo.
Berniukai mokykloje buvo labai gabūs, todėl abu gavo puikų išsilavinimą, vienas jų – gydytojas, gavęs išsilavinimą JAV, antras – pilotas, kurio išsilavinimui atidaviau visas santaupas.
Mano laimė tame, kad mano berniukai sėkmingi, bet dabar visa tai vyksta be manęs.
Mano sielvartas tame, kad mano žmona ir du berniukai jau pusė metų gyvena su savo tėvu kaip šeima.
Jie paliko mane likimo valiai, aš seniai pensijoje, santaupų neliko, o mano mažos pensijos neužtenka net išsinuomoti mažam kambariui.
Dabar esu priverstas gyventi pas giminaičius, važinėju nuo vieno giminaičio pas kitą, ieškodamas nakvynės, o mano vaikai, kuriuos užauginau, auklėjau ir atidaviau viską iki paskutinio cento, neatsako į mano skambučius.
