Neseniai grįžau iš Italijos, kur praleidau pastaruosius 6 metus. Nors negaliu prisiminti, ko ten išvažiavau, tačiau jaučiau, kad man reikia permainų.
Su vyru buvome susituokę 20 metų, nerūpestingai gyvenome nuosavame name, kol sūnus mokėsi sostinėje.
Gyvendama mažame miestelyje, kur dauguma moterų dirbo Italijoje, Ispanijoje arba Graikijoje,ėmiau pavydėti kaimynams, kurie ėmė statytis didelius namus su naujomis tvoromis ir gerai prižiūrėtais kiemais.
Todėl įtikinau vyrą išleisti mane dirbti ir su draugės pagalba išvykau į Italiją.
Per 6 metus dirbau keliuose darbuose, prižiūrėdama pagyvenusius italus ir taupydama pinigus kapitaliniam mūsų namo remontui.
Planavau grįžti tik tada, kai turėsiu pakankamai pinigų pilnaverčiam ir brangiam remontui. Tačiau mano gyvenimas pasikeitė rūpinantis 90-mečiu italu, vardu Federiko.
Jis visada su džiaugsmu ir laime kalbėdavo apie velionę žmoną Katriną. Kai jis mirė, buvau nusiminusi, tačiau supratau, kad gyvenimas per trumpas, kad būčiau toli nuo mylimo vyro.
Grįžusi namo pamačiau, kad visi mano daiktai gulėjo tose pačiose vietose, kur aš juos palikau prieš daug metų.
Vyras be galo džiaugėsi mano grįžimu ir buvo dėkingas už pinigus, kuriuos uždirbau per tuos metus.
Išmokau vertinti tai, ką turiu ir nusprendžiau, kad nebenoriu palikti gimtųjų namų.
