Su Odeta susipažinau per geriausio draugo gimtadienio vakarėlį. Ji dirbo padavėja restorane, kuriame vyko šventė. Iš pirmo žvilgsnio ją įsimylėjau – ji buvo nepaprastai graži, charizmatiška ir traukė visų dėmesį.
Nepaisant to, kad pats nebuvau fiziškai toks patrauklus, atkakliai siekiau jos dėmesio, ir galiausiai mano pastangos buvo įvertintos – Odeta tapo mano žmona.
Mūsų bendras gyvenimas klostėsi gerai, kai Odeta pastojo. Kai aš buvau išvykęs į komandiruotę, ji pagimdė anksčiau nei buvo tikėtasi. Vos praėjus valandai nuo gimdymo, ji paskambino man su baisiąja žinia: mūsų dukra neišgyveno.
Būdamas šokiruotas ir nuliūdęs, neabejojau jos žodžiais. Mes gedėjome kartu ir stengėmės grįžti į įprastą gyvenimą.
Praėjus keleriems metams, kai gimė mūsų sūnus, atrodė, kad skaudūs prisiminimai pamažu praranda savo aštrumą, ir mes judėjome pirmyn. Bet tada atsitiko kažkas netikėto: vienas mano bendradarbis užsiminė apie mergaitę, gyvenančią prieglaudoje, kuri buvo mano kopija – tokia pat veido forma ir akys. Dar labiau mane suglumino tai, kad ji turėjo įgimtą didelę dėmę ant veido, lygiai tokią pat, kokią turėjau ir aš vaikystėje.
Nusprendžiau aplankyti tą mergaitę, kurios vardas buvo Paulina, ir likau priblokštas panašumo. Sužinojau, kad ji prieglaudoje atsidūrė dar kūdikystėje.
Paulinos gyvenimas buvo nelengvas – ją erzino ir pravardžiavo bendraamžiai dėl jos išvaizdos. Norėdamas jai padėti, nuvežiau mergaitę į kliniką pašalinti apgamo ir suteikti jai daugiau pasitikėjimo savimi.
Tuo metu mane pradėjo persekioti mintis: ar gali būti, kad Paulina – mano dukra? Ar Odeta galėjo man meluoti? Pasamdžiau detektyvą, kuris galiausiai atskleidė siaubingą tiesą – Odeta iš tikrųjų atidavė mūsų dukrą įvaikinimui, meluodama man apie jos mirtį.
Sukrėstas šio fakto, susidūriau su žmona ir pareikalavau paaiškinimo. Ji prisipažino, kad po gimdymo nusprendė atsisakyti dukros, nes nenorėjo auginti vaiko su įgimta dėme, bijodama socialinio pasmerkimo.
Atlikome tėvystės testą, kuris patvirtino, kad Paulina tikrai yra mano dukra. Po šios tiesos paaiškėjimo, nusprendžiau išsiskirti su Odeta.
Pradėjau naują gyvenimo etapą – auginau savo sūnų su auklės pagalba, kol Paulina gydėsi klinikoje. Kai jos gydymas buvo baigtas, aš parsivežiau ją namo ir supažindinau su jaunesniuoju broliu.
Nors prireikė daug laiko ir pastangų, kad atkurčiau pasitikėjimą ir ryšį su dukra, dabar mes esame tikra šeima. Paulina pamažu atsigavo po skaudžios praeities, o mūsų šeima rado ramybę ir laimę, kurios ilgai trūko.
