Alvydas pasveikino savo žmoną Veroniką su pirmosiomis santuokos metinėmis orchidėjų puokšte ir maža dėžute, kurioje buvo auksiniai auskarai su žydrais topazais, idealiai tinkančiais prie jos akių spalvos.
Veronika buvo sujaudinta ir apkabino vyrą, jausdamasi laimingiausia moterimi pasaulyje.
Po mėnesio Veronika pametė vieną auskarą, kas sukėlė jai didžiulį liūdesį. Alvydas pabandė nuraminti ją ir pasiūlė nueiti į juvelyrikos parduotuvę išsirinkti naują auskarų porą.
Tačiau Veronika galų gale susitaikė su praradimu ir Alvydas pasakė, kad tai tik niekutis. Tačiau likimas turėjo kitų planų. Kai Alvydas aplankė savo draugą Romaną, jis aptiko pamestą auskarą, gulintį šalia porcelianinės statulėlės.
Romanas tvirtino, kad auskaras priklausė merginai, kurią jis buvo parsivedęs namo, tačiau Alvydas įtarė, kad draugas turėjo romaną su Veronika.
Kai Alvydas parodė Veronikai auskarą, ji neigė bet kokią neištikimybę, tačiau jis atsisakė jos klausyti ir padavė skyryboms. Po 6 mėnesių nauji jų senojo buto savininkai rado dingusį auskarą ir pranešė apie jį Alvydui, kas privertė jį suvokti savo klaidą ir pasigailėti savo veiksmų.
Jis atsiprašinėjo Veronikos, tačiau ši ėjo toliau gyvenimo keliu ir jo nebemylėjo. Ši istorija – dar vienas įrodymas, koks svarbus santykiuose pasitikėjimas ir kaip jo trūkumas gali sugriauti net stipriausią meilę.
