Pasakėčia apie jausmus, augančius mūsų širdyse…
Ką puoselėsite, tas ir pražys…
Moteris atėjo pas savo motiną prašyti patarimo:
– Mama, patark, ką man daryti! Aš labai myliu vyrą ir branginu mūsų santykius. Tačiau
neseniai sutikau vieną žmogų ir nuo tada galvoju tik apie jį. Nenoriu griauti šeimos,
nenoriu būti neištikima vyrui net mintyse. Bet negaliu ir nustoti jautusi to, ką jaučiu –
aistrą kitam vyriškiui.
Motina atsakė jai taip:
– Jausmus galima sulyginti su gėlėmis, augančiomis mūsų širdyse. Tavo širdyje dabar dvi
gėlės. Viena – švelni ir grakšti meilės vyrui gėlė. Šią gėlę tu pasodinai pati, ji ne tokia ryški ir reikalauja priežiūros. Tačiau besirūpinant ja, ji žydės ilgus metus ir atneš saldžius
vaisius.
Kita gėlė išaugo pati, nesiklaususi. Ji ryški, rėžianti akį ir atrodo graži. Ir kaip piktžolė atima
pirmosios gėlės jėgas. Tačiau kaip tu ja besirūpintum, ji nežydės ilgai ir neatneš vaisių.
Tu negali išrauti nė vienos iš jų. Jos tavo širdyje. Tačiau tu gali rinktis, kuria gėle rūpintis.
Tu turi pasirinkimą. Ir jei tu laistysi tik pirmąją, antroji netrukus nuvys savaime.
Laimingas tas, kuriam svetimauti trukdo meilė, o ne moralė!
