Man 30 metų. Mama mane užaugino viena. Tėvo nepažinojau, lyg jo niekada ir nebuvo.
Mama neatsakydavo į jokius klausimus apie jį. Ir 7-erių supratau, kad nėra prasmės daugiau klausinėti. Tegu viskas lieka taip, kaip yra.
Aš augau ir stebėjau, kaip mano draugės viena po kitos randa savo tėvus, rengia susitikimus su jais. Daugelis iki šiol bendrauja, eina gerti arbatos, vakarieniauja kartu, per išeigines kartu leidžia laiką, net padeda vieni kitiems finansiškai.
Ir štai aš pagalvojau, kuo aš blogesnė už jas?
Galbūt ir man pavyks užmegzti santykius su tėvu. Pasistengsiu jį suprasti ir jam atleisti. O tam iš pradžių reikia jį surasti. Ir štai kartą, kai mamos nebuvo namie, pasirausiau jos dokumentuose ir radau jo duomenis.
Jų pagalba radau kažkokį adresą. Nusprendžiau važiuoti ten su viltimi, kad jis ten ir gyvena.
Ilgai stovėjau prie durų, nesiryždama pabelsti. Paskambinau draugėms, susiėmiau ir pasibeldžiau.
Atidarė kažkokia moteris nepatenkintu veidu ir grubiu tonu paklausė: „Ko nori?“ Ir aš kaip kvailė viską jai apsakiau. Ji pasakė, kad tėvas retai čia pasirodo ir išvis jis man ne tėvas, ir uždarė duris.
Pabandžiau dar dukart, bet kaskart ji mane išvydavo, neduodama jokios informacijos, net jo telefono numerio.
Nusprendžiau pasielgti šitaip. Parašiau savo numerį ant popierėlio, o šalia savo vardą ir tėvo pavardę ir įdėjau į pašto dėžutę. Po kelių dienų paskambino tėvas. Kas tu, iš kur, koks mamos vardas, ko nori. Ji kalbėjo su manimi taip sausai, aš to nesitikėjau.
Paprašiau susitikti ir normaliai pasikalbėti. Bet jis numetė ragelį. Nusprendžiau pati paskambinti ir pasirodė, kad mano numeris jau užblokuotas.
Jis pasirodė paskutinis niekšas, žinoma. Taip norisi pasakyti tai jam į veidą, tačiau jis to nevertas. Turbūt mama pasielgė teisingai. Man jo nereikia.
