Pradinėse klasėse Laura mokėsi geriau už visus. Ėjo į mokyklą kaip į šventę. Niekada nevėluodavo, visada buvo tvarkingai ir skoningai aprengta. Tačiau pagrindinėje mokykloje jos pažangumas ėmė blogėti. Ji pradėjo gauti blogus pažymius. O vėlavimai į mokyklą tapo įpročiu.
Vyresnėse klasėse mokslas išvis nustojo ją dominti. Prasidėjo netgi pamokų praleidinėjimai. Mergaitės išvaizda irgi suprastėjo: susiglamžę drabužiai, purvina avalynė… Deja, visa tai sukėlė
klasiokų pašaipas ir patyčias. Laura buvo labai tyli ir uždara, su niekuo nebendravo, sėdėjo viena. O mokytojai pastoviai barė ją, klasės vadovė demonstravo tikrą profesionalumą – rėkė ant jos, pamokslavo prieš visą klasę, grasino palikti antriems metams.
Kartą net pasakė, kad gyvenime jai nieko nenusimato ir ji plaus grindis tualetuose. Mergaitė tylėdama tai išklausė, žiūrėdama į ją tuščiu žvilgsniu. Iš mokyklos ji išeidavo pirma, o ateidavo visada vėluodama.
Klasės seniūną visada domino, kur ji vis laksto, kodėl iš pirmūnės virto dvejetukininke, juk jis puikiai prisiminė, kaip ji mokėsi pradinėse klasėse. Ir vaikinas nusprendė ją pasekti. Jis sužinojo, kad ji gyvena senutėliame name su mama ir jaunesniu broliu. Pasislėpė už namo ir pastoviai stebėjo Laurą. Ji grįžo iš mokyklos ir ėmė kibirais nešioti vandenį į namus.
Matėsi, kaip jai sunku juos tampyti. Atnešė vandens ir kažkur išbėgo. Nerijus nusekė paskui. Pasirodė, kad ji skubėjo paimti broliuką iš darželio, o pakeliui užėjo į parduotuvę produktų.
Kol ji buvo parduotuvėje, Nerijus nusprendė paklausinėti vaikų kieme apie Laurą ir jos šeimą. Jam papasakojo, kad mergaitės motina jau seniai serga ir negali dirbti.
Ją ir brolį prižiūri Laura, be to, spėja ir dirbti. Ji dirba valytoja. Visa tai išgirdęs ir pamatęs, Nerijus užstojo Laurą, kai mokytoja eilinį kartą pakėlė ant jos balsą. Jis pasakė: „Jūs bent kartą pasidomėtumėte, kodėl ji laiku neateina į mokyklą. Tik ir temokate bartis ir žeminti prieš visą klasę“.
Po tokių žodžių mokytoja net sutriko prieš klasę ir negalėjo nieko atsakyti. Žinoma, visi mokytojai paskui sužinojo, kame reikalas.
Pedagogams buvo baisiai gėda dėl tokio jų abejingumo mergaitei ir kad nors truputį išpirktų savo kaltę, jie nusprendė jai padėti.
Jie nupirko mamai visus būtinus vaistus, drabužių broliui ir Laurai, maisto ir išreikalavo iš socialinių tarnybų skirti žmogų, kuris ateitų dukart savaitėje ir padėtų buityje. O po to mergaitei ėmėsi padėti ir Nerijaus tėvai.
Laimingi buvo visi: ir Lauros mama, kuriai pasidarė žymiai geriau, ir pati mergaitė, kuri labai džiaugėsi dėl mamos, spėjo skirti laiko ir sau, o taip pat Nerijus, kuris visus tuos metus slapčia mylėjo Laurą ir labai dėl jos pergyveno.
