Ilgai galvojau, ar verta rašyti. Skaičiau, kad žmonės čia rašo savo nelengvas gyvenimiškas istorijas ir nusprendžiau parašyti pati.
Mūsų šeimoje visada buvo 3 žmonės: mama, tėtis ir aš. Ilgą laiką aš buvau vienintelis vaikas ir man tai labai patiko. Mėgstu asmeninę erdvę ir todėl nei brolių, nei seserų nenorėjau.
Tačiau tėvai planavo 2-3 vaikus ir jų tai netenkino. Kai man buvo maždaug 10, motina ir tėvas pradėjo bandymus susilaukti antro vaiko. Tiesą sakant, aš nieko nenorėjau, bet kas tada manęs klausė?
Tėvams buvo truputį virš 40, jie susituokė 30-ies ir iškart susilaukė manęs. Ilgą laiką mama kankinosi dėl nevaisingumo, gulėjo įvairiuose stacionaruose ir vaikščiojo po tyrimus. Mes su tėvu ją lankėme.
Taip praėjo metai. Vėliau tėvai paleido šias problemas ir mes ėmėme gyventi įprastai. Bet kai man buvo 13, sužinojau stulbinančią naujieną. Mama buvo nėščia! Žodžiu, pas mus buvo šventė, tėtis ją nešiojo ant rankų.
Tačiau 6 mėnesį įvyko persileidimas. Tai buvo smūgis tėvams, ypač tėvui.
Nuo tada santykiai šeimoje ir tarp tėvų staigiai pašlijo. Tėtis su mama pykosi, galėjo savaitėmis nebendrauti. Mama pasidarė labai uždara, o tėvas šaltas, dažnai negrįždavo nakvoti ir nuo jo dvelkė moteriškais kvepalais.
O paskui aš sužinojau, kad tėtis apgaudinėja mamą. Ji matė, kaip tėvas mašinoje bučiavosi su kita moterimi. Kai man buvo 15, įvyko ilgai lauktos skyrybos.
Tėvai jau daug metų nebendrauja, o aš iki šiol negaliu atleisti tėčiui. Manau, kad jei ne tas persileidimas, mes dabar gyventume laimingai kaip anksčiau.
Deja, to daugiau nebus.
