Anksčiau nesigėdijau savo tėčio. Nes nieko nesupratau. Nors iš pradžių vaikai darželyje sakydavo: „Senelis tavęs atėjo“, tačiau greitai priprato – tėtis tai tėtis.
O paskui, paaugusi, aš jau nieko nebesupratau. Kodėl mano mama jauna ir graži, o tėvas žilas ir raukšlėtas? Ir stengiausi laikytis nuo tėčio atokiau, nes klasiokai ėmė iš manęs šaipytis.
Žinojau, kad toks mano elgesys tėčiui buvo nemalonus, tačiau nieko negalėjau padaryti su
savimi. Toliau skaudinau jį savo elgesiu.
O kai jis pasakė, kad nori per išleistuvių vakarą sušokti su manimi tėvo ir dukters šokį, aš
konkrečiai supykau. Aprėkiau jį.
Pasakiau, kad visą gyvenimą jo gėdijuosi, kad jis man tik trukdo ir kaip motina, tokia jauna ir graži, galėjo jį pasirinkti.
Trumpai tariant, po mano žodžių tėvą išvežė į ligoninę su infarktu.
O paskui buvo aiškinimaisi su mama, po kurių man nesinorėjo gyventi iš gėdos ir kilusio
gailesčio tėvui.
Kai motinai buvo 17 metų, jos tėvai, geriantys ir nusiritę žmonės, išvarė ją iš namų. Jai nebuvo kur eiti.
Absoliučiai niekur. Ją priglaudė klasės auklėtoja, tačiau ten nutiko labai nemaloni istorija – jos sūnus, mamos klasiokas, vieną naktį išprievartavo mamą.
Dar ir nušvietė viską taip,lyg ji pati jį sugundė.
Žodžiu, mamą išvijo ir iš ten, dar ir su didžiausia gėda. Ji gyveno gatvėje. Būtent ten ją ir rado jos tėvo draugas, o dabar mano tėtis. Nuprausė, sušildė, o ji pasirodė besanti nėščia.
Nuo to paties klasioko.
Ir čia tėčio draugas jos neišdavė. Padėjo jai atsistoti ant kojų, įtaisė į darbą, padėjo prižiūrėti mane. Ir nieko, visiškai nieko už tai nereikalavo.
O mano mama jį pamilo. Ir amžiaus skirtumas nebaugino. Juk šiuo vyru ji galėjo visiškai
pasikliauti. Jie susituokė ir tėtis mane įsivaikino.
Niekada mamai nepasakė, kad aš jam netikra. Viską man leido, lepino. Aš jaučiau, kad pati
sutrypiau, sulaužiau save.
Pas tėvą į ligoninę važiavau su didžiuliu gėdos jausmu, pastoviai slėpiau akis. Jis, mano
nuostabai, nė nepriminė negero pokalbio. O kai padėjau galvą ant jo lovos, ilgai ją glostė ir
šnabždėjo kaip vaikystėje.
Aš susidomėjau savo biologinio tėvo, to paties mamos klasioko, likimu. Ne tam, kad pulčiau jam į glėbį, bet kad spjaučiau į veidą.
Pavėlavau. Jis nusigėrė ir mirė nuo cirozės. Taip jam ir reikia.
O savo tėvo niekam įžeidinėti neleisiu. Tikrojo tėvo. Ir tebūnie jis jau senukas, bet aš padarysiu viską, kad jo gyvenimas būtų toks ilgas, kad jis pamatytų savo anūkus ir proanūkius…
