Internete skaičiau daug istorijų apie motinos ir dukters santykius. Štai ir mano mama elgėsi taip, kad nebuvo noro su ja bendrauti.
Kol mama buvo ant kojų, mes manėme, kad ji tiesiog bjauriai elgiasi, nes jos charakteris visada buvo nepakenčiamas.
Mano vyro negerbė. Pasakys ką nors bjauraus ir į klausimą kodėl atsako:
„O ką, aš juk tiesą sakau“. Tiesą, tačiau kam ji reikalinga. Net jei mano vyras neteisus ir aš tai žinau, kam eilinį kartą aštrinti situaciją.
Kai motina atgulė ir nenorėjo gydytis kaip reikia, prasidėjo visiškas pragaras. Ir „jūs mane norite nunuodyti“ ir „specialiai siunčiate operacijai“.
O būtinai reikėjo keisti kelio sąnarį. Sunkiai įkalbėjome ir tik todėl, kad visiškai negalėjo vaikščioti.
Neklausė net mylimiausio anūko. O kai aš pabendravau su psichiatru, buvo jau per vėlu. Ir šokinėjome visi apie ją. Ir tas ne taip, ir anas. Mes nors atskirai gyvenome, viskas kliuvo tėčiui.
Paskui, nepaisydami nepritarimo, pasamdėme slaugę. Ir nors truputį atsikvėpėme. Žinote, kai ji mirė prieš pusantrų metų, aš iki šiol nejaučiu, kad netekau jos.
Mano galvoje ji prarasta kaip motina, kaip protingas žmogus dar ilgai iki to. Todėl, kad mano mama tokių dalykų daryti negalėjo.
Psichologas man paaiškino, kad taip mano smegenys padėjo man neišeiti iš proto pačiai.
Nors laikau save pakankamai psichiškai stipria. Taigi, psichiatro patarimas buvo toks – nedaryti visko pagal ją, nešokinėti pagal kiekvieną žodį, nepildyti prašymų ar įsakymų, kurie yra neprotingi ir kenkia jūsų šeimai.
Jie tuo maitinasi ir mėgaujasi. Reikia ramiai, bet tvirtai tokiems žmonėms ištarti „ne“.
Savo patirtimi įsitikinau,kaip seniai minta vaikų ir anūkų energija.
