Paprastos mokinės rašinys sukėlė jausmų audrą interneto bendruomenėje.
Mes įsitikinę, kad jums ši istorija irgi suspaus širdį…
Kai aš einu į mokyklą, nežiūriu į visas puses, nes nelabai yra į ką žiūrėti.
Kelias užima 15 min. Aš einu siaurais, slidžiais takeliais, einu pro Maximą ir pro jos didžiulį šiukšlių konteinerį, paskui dar pro vieną konteinerį prie gyvenamųjų namų. Jis stovi beveik vidury kelio ir visada užverstas šiukšlėm.
Praeinu mokyklos kiemą, apeinu rūkančias mamas, kurios stovi ir garsiai aptarinėja mokyklą.
Pro šalį eina kiemsargiai, nuo kurių aš nusisuku, skuba vaikai su didelėmis kuprinėmis. Vaikšto katinėliai. Jie linksmi ir gražūs. Rudenį jie buvo maži kačiukai. Man įdomu stebėti, kaip jie auga.
Burkuojantys balandžiai tupi ant stogų ir turbūt aptarinėja, ar viskas gerai. Kartais aš matau negyvus balandžius ir verkiu.
Man nepatinka kelias į mokyklą. Man patinka kelias iš mokyklos, ypač penktadienį. Aš nepastebiu nieko blogo. Aš matau linksmus vaikus, nuostabų dangų bet kokiu oru ir gražius takelius, puikias vaikų ir treniruoklių aikšteles, dirbančius statybinius kranus ir paukščius danguje!
Rašinys tikras. Štai jo fotografija:
