Diena buvo neįprastai šalta, atėjęs ruduo jau gerokai atšaldė orą. Vidury šaligatvio, užmerkęs akis, stovėjo ir šalo nulėpausis katinėlis. Paskui paaiškėjo, kad mažylis nepasimetė, šeimininkai tyčia išvarė jį iš namų.
Katinas buvo liesas ir šlapias, visas drebėjo nuo šalčio ir vos laikėsi ant kojų. Gyvūnas sušalo ir nesiruošė niekur eiti, turbūt nebuvo kur. Jis bandė bėgti prie retų praeivių, tačiau tie ėjo pro šalį, o kai kurie ir išvis išsigąsdavo gyvūno. Katinas ir išties atrodė nekaip – silpnas ir gauruotas, o jo akys beveik neatsimerkė.
Nepaisydamas žmonių abejingumo, katinas nenustojo bandyti prašyti jų pagalbos. Pūkuotuko pagalbos maldos buvo išgirstos – vienas iš praeivių sustojo ir vietoj to, kad atstumtų gyvūną, ėmė jį glostyti. Iš džiaugsmo katinas ėmė aktyviai meilintis ir murkti, lyg pasakodamas savo bėdas. Neabejingo žmogaus vardas buvo Salimas ir katiną, vardu Fiodoras, jis jau matė, net žinojo, kur jo namai.
Fiodoro savininkai buvo ne patys maloniausi ir sėkmingiausi, o gyvūnas jiems buvo vietoje žaislo. Dėl blogos priežiūros katinas neteko sveikatos ir jį išmetė už durų. Pasak kaimynų, Fiodorą ir anksčiau išmesdavo už durų, tačiau jis neprarasdavo vilties ir grįždavo namo, tylutėliai kniaukdamas, kad jį įleistųatgal.
Kol katinas buvo sveikas, šeimininkai priimdavo jį atgal, bet štai ligoto gyvūno jiems nereikėjo. Šįkart katiną nuvežė toliau nuo namų ir, nepaisydami lietaus, paliko gatvėje.
Salimas nusprendė, kad katinas aklas, bet pasirodė, jog jis gali matyti, tiesiog dėl problemų su akimis stengiasi jų neatmerkti. Vyras negalėjo pasiimti katino sau ir paskambino pažįstamai, užsiimančia pagalba benamiams gyvūnams. Moteris irgi neturėjo galimybės pasiimti Fiodoro, tačiau ji sutiko išsiųsti jį į gyvūnų gydyklą ir apmokėti gydytojus.
Net paprasčiausia transportavimo dėžė ir paklotėlis tapo katinui didžiuliu džiaugsmu, tačiau išdžiūti ir sušilti vargšui pasirodė maža, Fiodorui reikėjo gydymo, ir gana nemažo.
Be problemų su regėjimu ir skrandžiu, pastebimų jau iš pirmo žvilgsnio, katino inkstai pasirodė ligoti ir trūko svorio. Neteisinga priežiūra ir tai, kad gyvūną dažnai išvydavo į gatvę davė savo pasekmes.
Salimas ir jo pažįstama lankė Fiodorą ligoninėje, nupirko jam specialų maistą ir net nuosavą gultuką.
Iš pradžių katinas nė per žingsnį nesitraukė nuo maisto. Nepaisant to, kad jam sunku buvo net judėti, jis taip išbadėjo, kad ėdė beveik visą parą. Truputį atsigavęs Fiodoras pradėjo pažintį su veterinarijos klinikos darbuotojais.
Personalui katinas buvo prie širdies. Kaip tipiškas škotų veislės atstovas, Fiodoras buvo labai ramus ir bendraujantis, o dėmesio trūkumas padarė jį dar ir labai švelniu.