Jei jūsų šeimoje yra senų ar sunkiai sergančių žmonių – nesigėdykite eilinį kartą parodyti švelnumą, prisiliesti, apkabinti, pasakyti, kokie jie jums brangūs. Net jei atrodo, kad jie nereaguoja į išorinį pasaulį – tai tik iliuzija…
Ar žinote, kad senos moterys išlieka moterimis? O seni vyrai – vyrais? Pusiau gyvas-pusiau miręs pacientas, kurį kilnoja iš reanimacijos ir atgal, su puse paralyžiuoto kūno ir lašinėmis subadyta kita puse, pajutęs, kad paklodė nuslydo ir apnuogino genitalijas – paralyžiuota ranka (!!!) bando pridengti gėdingą, kaip anksčiau buvo sakoma, vietą.
Meilės ir švelnumo reikia absoliučiai visiems… Atrodytų – na argi ne vis tiek, kai net neaišku, kuriame jis pasaulyje?
Ne. Moterį su viena krūtimi, pusiau atsijungusią, atvežė į rentgeną ir apnuogino – ir neatmerkdama akių ji siekia delnu pridengti likusios krūties spenelį. O kai jos ranką sugauna ir ištiesia – nusuka veidą nuo gydytojo…
Šįryt maitinau vyriškį. Viena pusė paralyžiuota. Kažkuriuo momentu jis staigiai metėsi iš lovos. Aš klausiu: „Kurgi jūs susiruošėte?“ Jis sako: „Į tualetą reikia!“ Aš sakau: „Juk jūs su sauskelnėmis, kam nerimauti?
Tiesiog atsipalaiduokite.“ Jis, vos ištardamas žodžius perkreipta burna, žiūri į mane su ašaromis: „Bet juk taip gėda…“ Palikau aš jį vieną, svarbiausia, kad visą lėkštę košės suvalgė.
Kitas pacientas su labai ribotu realybės suvokimu vėl ir vėl sulenkia ranką su lašine, žinoma, praduria veną, tenka ieškoti naujos vietos. Slaugytoja neviltyje, jau nebėra kur durti. Aš pakibau virš jo ir sakau: „Nejudinkite rankos! Gulėkite ir išvis nejudinkite! Jūs subadėte sau visas venas, daugiau nebėra kur durti!“ – ir laikau jo ranką, kad slaugytoja pastatytų kateterį.
O jis žiūri į mane nė nemirktelėdamas, ir antra ranka, jau sutvarstyta skersai ir išilgai, labai sunkiai siekia mano veido, paties veido. Aš truputį atsitraukiau, bet žiūriu jam tiesiai į akis ir kartoju: „Nejudinkite rankos!“ Slaugytoja man sako: „Su kuo tu kalbi? Tu jam neegzistuoji !“ O aš laikau ranką ir žiūriu į žydras jo akis. O jis žiūri į manąsias.
Slaugytoja pastatė kateterį ir sako man: stebėk, aš jau nebegaliu į tai žiūrėti. Atėjau po 5 minučių – guli, ranka ištiesta.
Atėjau po 15 – guli ranka. Po 20 atėjau – vaistai baigėsi, jis guli, ranka ištiesta. Aš sakau: „Štai koks šaunuolis, viską sulašinome! Gulėk taip, tuoj nuimsime, nejudink rankos“.
O jis pasuko į mane galvą ir taip žiūri į mane, kad aš jaučiu, kad aš jam ne šiaip egzistuoju, o kad jis viską suprato, ir jam ne savo venų gaila, o iš visų jėgų pasistengė išpildyti tai, ko aš jo paprašiau. Jis didvyriškai laikė ištiestą ranką, nes aš labai jo to prašiau.
Jei žmogui atimta galimybė išreikšti savo jausmus – tai visiškai nereiškia, kad jausmų jis neturi. Nesitikėkite, kad senatvėje nėra norų, kad paralyžiuotiems vis viena, kad Alzheimeris paverčia daržove – tas ir yra baisiausia, kad ne. Mažėja ir dingsta galimybės, bet ne poreikiai.
Jei jūsų šeimoje yra senutėlių ar sunkiai sergančių, nevaikštančių žmonių – nesigėdykite eilinį kartą paglostyti jų ranką, galvą, veidą, švelniai apkabinti, pasakyti brangius meilės ir dėkingumo žodžius. Netjei atrodo, kad žmogus visiškai nereaguoja į išorinį pasaulį – tai tik iliuzija.
Meilės ir švelnumo reikia absoliučiai visiems gyviesiems. Ir net pusiau gyviems. Ir net pusiau mirusiems. Ir aš jus visiškai nustebinsiu – ir mirusiems reikia meilės, pagarbos ir atidumo.
Aš žinau berniuką, kuris laikė senelio ranką po mirties, kol atvyko greitoji. Jis paskui per laidotuves neraudojo – buvo ramus ir šviesus, todėl kad sugebėjo išreikšti visą savo meilę bei atsidavimą ir, žinoma, jo ryšys su seneliu jau niekada nenutrūks.
Tai labai sėkmingas žmogus, kuris, tiesą sakant, skambina savo pagyvenusiai mamai kaskart, kai eina į parduotuvę – ką nupirkti jai, asmeniškai jai?
Dabar jūs žinote baisiausia: senatvėje nedingsta nei jausmai, nei poreikiai, nei gėda. Niekas nedingsta.
