Aš pensijoje, vyras irgi dirbantis pensininkas. Pinigų pas mus ne per daug, bet užtenka. Net pavyksta atsidėti. Mes gyvename su suaugusia dukra.
Ji kol kas netekėjusi, ieško vyro. Jos gyvenimas aktyvus, dirba (tiesa, atlyginimas mažas), pastoviai bendrauja su draugais, eina į svečius. Ir neseniai ji nusprendė išsilaikyti teises, kad būtų mobilesnė.
Mes, žinoma, ją palaikėme ir nusprendėme padėti nusipirkti mašiną.
Ji pati vargu ar įstengtų.
Tuo metu mes turėjome nedidelių santaupų per keletą metų, kurių užteko nebrangiai naudotai mašinai. Mes atidavėme visus pinigus už šią mašiną.
Žinoma, ji buvo laiminga. O vaiko laimė – didžiausias apdovanojimas tėvams. Jokių pinigų negaila.
Tačiau laikui bėgant jos vis daugiau nebūna namuose, pastoviai dingsta pas kažkokius vyrus, kuriems pastoviai duoda savo mašiną.
Nemanau, kad jie atsargiai ja naudojasi. Tai, žinoma, jos reikalas, bet kaip ji nesupranta, kad pati dar negreitai nusipirks naują, jei šiai kas nutiks.
Štai ką reiškia, kai kažką lengvai gauna. Vargu ar jos kavalieriai atiduos paskutinius savo pinigus, kad kompensuotų automobilio žalą.
Tačiau apmaudžiausia, kad ji visiškai nenori mums padėti. Būna, kad mums reikia kur nors nuvažiuoti, nedažnai (mes prašome labai retai), tačiau jai vis nėra kada, amžinai jos kažkas ten laukia ir mes vis girdime grubius žodžius bei erzulį.
Kartais net meta mums raktus ir sako, kad pasiliktume tą mašiną sau. Bet negi nereikia padėti tėvams?
Mes jau per seni vairuoti, tėvo regėjimas prastas, o jis iki šiol dirba. Mes nereikalaujame pagalbos, o prašome, kodėl toks elgesys?
Aš net truputį gailiuosi, kad mes pirkome jai tą mašiną, ji nesupranta, kaip sunkiai tai pasiekiama, nevertina.
Bet kaip nepadėsi vaikui? Jei savo laiku mums tėvai būtų nupirkę mašiną, mes juos ant rankų būtume nešioję. Dėl to mes ėmėme dažnai bartis.
Nejaugi mes neteisūs? Ir jeigu taip, tai kodėl?
