Tai buvo seniai, prieš kokį 20 metų. Aš važiavau autobusu. Žmonių buvo daug, visos sėdimos vieto užimtos.
Aš stovėjau, laikydamasi už porankio, kad nenugriūčiau, autobusas neblogai kratė…
Mano žvilgsnis atsitiktinai užkliuvo už senutės, sėdinčios prie lango, ir aš buvau apstulbusi…
Ji buvo neįtikėtinai graži!
Aš negalėjau atplėšti nuo jos akių.
Tvarkingai sudėti į kuodelį žili plaukai, kukli medvilninė tamsi suknelė su žirniukais, juodi bateliai be kulniuko, paprasti, bet labai patogūs.
Ji žiūrėjo pro langą, apie kažką mąstydama. Jos veido išraiška buvo tokia, lyg ant jos būtų nusileidę angelai iš dangaus…Aš niekada nemačiau tokių veidų, net ikonose.
Lengva, vos pastebima šypsena apšvietė jos veidą. Jame buvo kažkas neįtikėtinai gyvo, lyg visos mintys atsispindėtų veide. Apie ką ji galvojo – nežinia, bet aišku – apie kažką gero…
Rankose ji laikė didžiulę pintinę, turbūt važiavo į sodą.
– Sodų bendrija – paskelbė vairuotojas stotelę ir močiutė neskubriai pakilo ir pasuko link išėjimo.
Atrodė, kad jai visiškai netrukdo žmonių minia, lyg visi jai duotų kelią. Ir net didelė pintinė nieko neužkliudė.
Ji nuėjo link durų ir išlipo sekančioje stotelėje.
Aš žiūrėjau jai įkandin. Jos eisena buvo grakšti ir neskubri. Atrodė, kad ji gyvena kitame pasaulyje, harmoningame ir gerame. Man net širdį suspaudė, lyg būčiau pamačiusi kažką nesugaunamai gero, kas štai tuoj mane paliks…
Niekas neatkreipė į ją dėmesio, išskyrus mane. Niekas nepastebėjo jos grožio, nes žmonės įprato, kad gražūs būna tik jauni.
Manoma, kad senatvė – nevykusi, ir žmonės bijo pasenti.
Tačiau po susitikimo su šia senute aš žinau: grožis – viduje.
Nevykusiais tampa tie, kurių mintys nevykusios. Žmones gadina ne raukšlės ir ne žiluma, o pykčio, pavydo, godumo ir kitų ydų grimasos, kurios su metais vis labiau atsispindi veide.
Reikia rūpintis ne raukšlių lyginimu, o sielos tobulinimu. Ir tada bet kokiame amžiuje jūs būsite gražūs.
Aš norėčiau senatvėje būti panaši į tą gražią senutę, kurią kartą atsitiktinai sutikau.
Nežinau, ar man pavyks, bet aš stengsiuosi…
