Jei ištekėjusi moteris gerai atrodo, nepaisant amžiaus – reikia prieiti ir paspausti ranką jos vyrui. Ir reikšmingai pažvelgti jam į akis. Tai jo nuopelnas.
Jis nekankino savo žmonos bjauriais poelgiais. Nesuvertė ant jos juodo darbo.
Nepravardžiavo jos, nekritikavo, nerėkė grubiu balsu. Jis ją glamonėjo, bučiavo ir mylėjo.
Ir sakė pagyras bei komplimentus. Ir saugojo nuo pavojų. Ir guodė bėdoje.
Ir dėka gero elgesio jis gavo gražuolę. Amžiuje virš 40 tai taip aišku! Gero vyro žmona graži, elegantiška, rami. Sėdi sau ir šypsosi.
Ar kažką namuose daro. Arba paprasčiausiai vaikštinėja su vyru už parankės vakare, o visi kiti vyrai pavydi. Ir galvoja: kodėl mano žmona ne tokia?
Ak, taip suprantama, kodėl – moterį reikia branginti ir puoselėti, kaip lenktyninį žirgą. Kaip brangią mašiną.
Ir tiesiog – kaip žmogų. Ir šalia kiekvienos ištekėjusios nejaunos gražuolės yra tas, kuriam reikia paspausti ranką – jos vyras.
Ir žinoma, būna gražių vienišų damų. Ir būna turbūt žmonų, kurios išsaugojo grožį ir orumą nelaimingoje santuokoje – bet štai tokių žmonų aš nesutikau.
Reikia branginti savo žmoną nuo jaunystės – ir paskui ji būtinai liks gražuole ir gudruole. Ir visi kalbės, esą, pasisekė žmogui su žmona!
Gal ir pasisekė. Bet greičiausiai tai išmintingo ir gero vyro nuopelnas. Moteris išvaizda ir charakteris labai priklauso nuo elgesio su ja. Ir nuo gerų žodžių mes švytime ir jaunėjame.
Nuo apkabinimų lieknėjame. Nuo bučinių daromės geresnės ir gražesnės… Ir iš suaugusios moters visada matosi, koks jos vyras – geras ar nelabai. Ir vyrams rinktis , ką jie nori matyti šalia savęs: gražuolę ar baidyklę.
Mums, moterims, tiesiog reikia trupučio šilumos ir švelnumo. Gerų žodžių ir palaikymo. O visa kita mes kažkaip atleidžiame – už meilę daug ką galima atleisti…
