Brandus žmogus turi pakankamai vientisumo, kad būtų vienas. Ir kai brandus žmogus duoda meilę, jis duoda ją be jokių prijungtų prie jos slaptų gijų – jis paprasčiausiai duoda.
Pagrindinė meilės problema tame, kad iš pradžių reikia tapti brandžiu. Tada tu rasi brandų partnerį; tada nebrandūs žmonės tavęs visiškai netrauks. Vyksta būtent taip.
Jei tau 25 metai, tu neįsimylėsi 2 mėnesių vaiko. Lygiai taip pat, jei tu brandus žmogus psichologiškai, dvasiškai, tu neįsimylėsi vaiko. To nebūna. To negali būti, tu matai, kad tai beprasmiška.
Brandus žmogus turi pakankamai vientisumo, kad būtų vienas. Ir kai brandus žmogus duoda meilę, jis duoda ją be jokių prijungtų prie jos slaptų gijų – jis paprasčiausiai duoda.
Kai brandus žmogus duoda meilę, jis jaučia dėkingumą už tai, kad tu ją priėmei, o ne atvirkščiai. Jis nesitiki, kad tu būsi dėkingas už tai – ne, visiškai ne, jam net nereikia tavo dėkingumo. Jis dėkoja tau už tai, kad tu priėmei jo meilę.
Ir kai du brandūs žmonės myli vienas kitą, vyksta vienas didingiausių gyvenimo paradoksų, vienas gražiausių reiškinių: jie kartu, tačiau tuo pat metu nepamatuojamai vieniši.
Jie iki tokio lygio kartu, kad beveik kaip vienas, tačiau jų vienybė negriauna individualumo – faktiškai jį didina, jie tampa labiau individualūs.
Du brandūs žmonės meilėje padeda vienas kitam tapti laisvesniais. Nėra jokios politikos, jokios diplomatijos, jokių bandymų pavergti kitą. Kaip tu gali bandyti pavergti žmogų, kurį myli? Tik pagalvok apie tai: priversti paklusti – tai tam tikra neapykanta, pyktis, priešiškumas. Kaip galima net galvoti apie tai, kaip priversti paklusti žmogų, kurį myli?
Tu norėtum matyti tą žmogų visiškai laisvą, nepriklausomą; tu norėtum duoti jam daugiau individualumo.
Būtent todėl aš tai vadinu didingu paradoksu: jie kartu tiek, kad beveik susiliejo į viena, tačiau net ir šioje vienybėje išlieka individualybėmis.
Jų individualumas nesusimaišo – jis sustiprėja. Kitas praturtina tuo, kas liečia laisvę.
