Tėvai ir vaikai – amžina žmonijos problema. Skirtingoms kartoms ne taip paprasta suprasti vienai kitą.
Suaugusius vaikus jų mamos ir tėčiai gali truputį erzinti savo lėtumu ir nešiuolaikiškumu. Kartais galima išgirsti nuomonę, kad vyresnės kartos žmonės mažiau protingi, juk jie ilgai negali išsiaiškinti su nauju mobiliuoju telefonu ar kompiuteriu.
Tačiau iš tiesų mums tereikia įsivaizduoti save jų vietoje ir pažvelgti į pasaulį jų akimis.
Pajusti tai, ką jaučia mūsų pagyvenusios mamos ir tėčiai, galima dėka jautraus laiško, kurį parašė viena moteris vaikams savo jubiliejaus išvakarėse. Kiekviena šių eilučių persmelkta begaline meile su tam tikru kartėlio prieskoniu. Galbūt kažkam bus skausminga skaityti laišką, tačiau jame išdėstyta pati tikriausia tiesa.
Brangūs mano vaikai!
Rytoj jūs visi ateisite pas mane į svečius, kad kartu atšvęstume mano jubiliejų. Niekam ne paslaptis, kad aš senstu. Todėl prašau jūsų, būkite kantrūs man ir supraskite, kad aš dabar praeinu svarbų savo gyvenimo etapą.
Jei aš ar tėtis eilinį kartą pasakosime kokią nors istoriją, kurią jūs visi jau ne kartą girdėjote, pasistenkite mūsų nepertraukinėti. Vietoje erzinančių pastabų „tu gi tik prieš valandą mums tai pasakojai“, paprasčiausiai dar kartą paklausykite mano pasakojimo.
Prisiminkite savo vaikystę. Kai jūs buvote maži, aš daug kartų sekdavau jums vieną ir tą pačią pasaką prieš miegą. Ir jūs vėl ir vėl prašydavote pasakoti mėgstamiausias savo istorijas.
Jei aš sakau, kad nenoriu eiti į dušą, nereikia suirzti. Prisiminkite, kaip vaikystėje ilgai reikėdavo įkalbinėti jus išsimaudyti po to, kai jūs išsitepdavote lauke. Juk jūs irgi nedegėte noru praustis, ar ne?
Ir nereikia iš manęs juoktis, žiūrint, kaip ilgai aš krapštausi su telefonu ar kitais naujamadiškais daiktais.
Aš juk kantriai mokiau jus vaikystėje visokių elementarių dalykų: kaip laikyti šaukštą ar užsirišti batraiščius. Man lygiai taip pat sunku dabar aiškintis su nauja elektronika, kaip jums nelengva buvo vaikystėje išmokti rašyti sąsiuvinyje.
Kai jūs vaikščiojate kartu su manimi, nereikia manęs skubinti.
Aš jau negaliu greitai judėti, kaip tai buvo jaunystėje. Paimkite mane už rankos ir pasistenkite priderinti savo žingsnį prie manojo.
Aš juk vaikystėje irgi ėmiau jus už rankutės ir visiškai nepykau, kai jūs vos vos žengėte savo mažomis kojytėmis.
Atvirkščiai,šie pasivaikščiojimai teikė man didžiulį džiaugsmą!
Jei aš staiga pametu pokalbio giją, tai padėkite man prisiminti, apie ką aš kalbėjau.
Nesierzinkite ir nepykite! Tiesiog atminkite, kad svarbiausia man – tai būti šalia jūsų ir jausti jūsų palaikymą.
Pabūkite truputį su manimi. Juk jūs brangiausia, ką aš turiu.
Duokite man dar truputį laiko pasimėgauti džiugiomis akimirkomis, praleistomis šalia jūsų. Juk aš jus be galo myliu, brangieji mano!
Nuo šio skvarbaus laiško tiesiog kaupiasi ašaros akyse. Jei ir tu pravirkai, skaitydamas šį laišką, būtinai pasidalink juo su savo draugais.
Tegu jie irgi sužino, kaip jaučiasi jų tėvai.
