Kai aš buvau maža, mama visada bausdavo mane už bet kokias klaidas. Ar aš išbėriau miltus, ar sudaužiau lėkštę, ištepiau suknelę – gaudavau už viską.
Be to, aš buvau iš tų vaikų, kuriems tai nutinka pastoviai be jokių blogų kėslų.
Kartą mamą pasiuntė pasveikinti su jubiliejumi cecho vardu buvusią kolegę, kuri seniai išėjo į pensiją.
Kadangi manęs nebuvo su kuo palikti, teko eiti su mama. Senelei buvo turbūt 75 metai, ir jos sekcijoje stovėjo nuostabus porcelianinis servizas su mažomis našlaitėmis.
Svečiams, kaip ir turi būti. Šeimininkė nusprendė pagirdyti mus arbata ir aš, besisukiodama aplink ir bandydama padėti, sudaužiau vieną iš tų puodelių. Mama skėlė man antausį ir ėmė šaukti.
Aš verkiu, bijodama naujo smūgio, lūpa dreba. Čia senelė paėmė mane už peties, nuvedė nuo mamos, o jai pasakė:
– Nustok šaukti ant vaiko. Kas čia baisaus? O jei puodelį būtum sudaužiusi tu, man reikėtų tave aprėkti?
Mama sutriko ir nutilo. Senelė tęsė:
– Dažyto stiklo gabalėlis nevertas nei vaiko ašarų, nei tavo nervų. Tik pamanyk, buvo servizas šešiems žmonėms, pasidarė penkiems. Pas mane per visą gyvenimą daugiau trijų nėra atėję. O net jei ateis, iš paprastų puodelių neatsigers?
Paskui ji paėmė naują puodelį ir kaip niekur nieko įpylė arbatos.
O kai mes susiruošėme namo, senelė susuko į laikraštį be puodelio likusią lėkštutę ir ištiesė man.
Dabar neprisimenu, kuo ji buvo vardu, tačiau ši pamoka įsiminė ir man, ir mamai – visam gyvenimui.
Nors, žinoma, ji man to neprisipažino.
Jos jau nebėra tarp gyvųjų, o lėkštutė stovi mano bute. Ir kai mano vaikai dūksta, žvilgsnis užkliūna už plonų našlaičių kotelių ir jau nesinori nei rėkti, nei imti diržo į rankas…
