Mano sūnus santuokoje pragyveno 2 metus. Spėjo gimti vaikas, kurį jo žmona pasiėmė po skyrybų. Anūkei tada sukako metai.
Skyrybos buvo sunkios, ji buvo neištikima mano sūnui tiesiog jų namuose.
Ją jis paleido, tačiau kasdien ateidavo pas dukrą. O ji tuo metu bėgiojo į pasimatymus.
Jis pats jai pirkdavo dovanas, rūbus, vedžiojo į parkus ir polikliniką, tačiau buvusi marti vis tiek padavė alimentams. Aiškino tuo, kad ji nedirba ir jai sunku išlaikyti vaiką. Tačiau iš tiesų man atrodo, kad tų pinigų jai reikėjo susitikimams su meilužiu.
Kartą per išeigines ji atidavė anūkę mums, pasakiusi, kad atvažiuos jos pirmadienį. Tačiau nei pirmadienį, nei antradienį ji nepasirodė.
Sūnus skambino jai, bandė klausti, kur ji ir kada atvažiuos, tačiau telefonas tylėjo. Po savaitės ji apsireiškė pati, paskambino ir pasakė, kad įsidarbino virėja kavinėje, jos darbo pamainos dabar bus iki 1 valandos nakties. Ir kad mergaitė kol kas pagyventų pas mus, kol ji ras geresnį darbą.
Taip praėjo pora mėnesių, anūkė gyveno su manimi ir sūnumi, motina kartais skambindavo, atvažiuodavo aplankyti dukters.
Tačiau alimentus ji gaudavo kaip ir anksčiau, nė cento neduodama vaikui. Kaip tai absurdiškai beskambėtų, mano sūnus mokėjo toliau. Man jis pasakė, kad nenori, jog mergaitę augintų patėviai, pastoviai besikeičiantys.
O eiti į teismą ir oficialiai nustatyti vaiko gyvenamąją vietą jis bijojo, kadangi teismas visada stoja į motinos pusę.
Tada aš palaikiau sūnų dėl jo sprendimo, tebūnie taip…
Praėjo jau daugiau nei 10 metų. Visą tą laiką anūkę auklėju aš. Taip vadinama motina skambina retai, pasirodo dar rečiau. Anūkė visiškai neprisirišusi prie mamos. Ir tame nieko nuostabaus, juk ji normaliai jos net nepažįsta.
Su sūnumi irgi prasidėjo problemos – pradėjo išgėrinėti. Darbe dar laikosi, bet nežinau, kiek tęsis. Dukra jau seniai nustojo užsiimti, neskiria nei laiko, nei dėmesio.
Periodiškai bando susitvarkyti savo asmeninį gyvenimą, du kartus buvo išėjęs gyventi pas moterį, bet nieko ten jiems neišėjo.
Kame dabar problema? Anūkė auga, išlaidos didėja, man darosi labai sunku mus išlaikyti. Aš jau išėjau į pensiją, o dar pas mane neįgalumas, didelės išlaidos vaistams.
Dalis sūnaus algos eina alimentams, dalį jis paprasčiausiai prageria, lieka trupiniai. Aš bandau pasikalbėti su buvusia marčia, kad ji atiduotų alimentus vaikui, tačiau ji užsimena, kad toks variantas jos netenkina. Sako, kad tada pasiims dukrą sau. Aš negaliu to leisti, todėl tenka atsitraukti.
Tačiau tai ne vienintelė problema. Klasės vadovė skundžiasi, kad ji kartais praleidžia pamokas, motyvacija mokytis dingo, pykstasi su mokytojais…
Jau kelis kartus užuodžiau nuo jos cigarečių kvapą. Pokalbiai kol kas rezultatų neduoda. Aš jaudinuosi, kad mergaitė nepridarytų kvailysčių tokiame ankstyvame amžiuje.
Man oficialios vaiko globos neduos dėl neįgalumo ir amžiaus, net jei iš šių nevykusių tėvų atimtų tėvystės teises. Jei aš pradėsiu tokį procesą, bijau, kad anūkė tada atsidurs vaikų namuose ir tada vilčių į normalų gyvenimą jau nebebus. Bet to aš negaliu leisti.
Ką daryti, kaip pasielgti šioje situacijoje? Pinigų net produktams ne visada užtenka, sukuosi, kaip jau galiu. O anūkė to nesupranta, pyksta ir reikalauja nupirkti jai tai telefoną, tai naujus džinsus, tai madingus kedus…
