Aš ištekėjusi jau keturis metus, vaikų mes neturime. Vyras pasakė, kad kol kas reikia pagyventi sau. Tačiau man atrodo, kad jis paprasčiausiai jų nemyli, o vėliau pasirodė, kad manęs irgi.
Per savo gimtadienį aš laukiau jo po darbo, padengusi stalą. Dovanos nesitikėjau (jis niekada man jų nedovanodavo), bet gal nors gėlių nupirks?
Bet to, kad jis negrįš namo, aš negalėjau net įsivaizduoti. Visą naktį jam skambinau, bet telefonas buvo išjungtas.
Aš iki ryto nemiegojau, verkiau, galvojau, kas jam, kažkas nutiko ir jau susiruošiau skambinti į policiją. Tačiau ryte jis grįžo namo girtas ir iškart atsigulė miegoti. Man buvo labai skaudu, bet aš džiaugiausi, kad jis gyvas ir jam viskas tvarkoje.
Vėliau į mano klausimą, kur jis buvo, atsakė, kad užsisėdėjo su draugais bare, o telefonas išsikrovė. Aš nepatikėjau, tačiau nieko nesakiau. Ginčytis buvo beprasmiška.
Nuo tos dienos praėjo keli mėnesiai.
Aš buvau viena namuose, kai į duris paskambino. Atidariusi aš pamačiau nėščią moterį. Ji iškart nuo slenksčio paklausė, kaip dalinsimės vyrą ir parodė į savo pilvą.
Truputį atitokusi aš pasakiau, kad man dalintis nėra ko ir ji gali jį pasiimti. Ir užtrenkiau duris jai prieš nosį. Kol vyras grįžo iš darbo, aš jau surinkau jo daiktus ir padėjau prie slenksčio. Jis šito aiškiai nesitikėjo.
Ėmė prašyti atleidimo, sakė, kad ten pas jį viskas nerimtai ir kad myli jis tik mane. Ir kad jei aš jam atleisiu, tai viskas pas mus bus ne taip, kaip anksčiau.
O man atrodo, kad jis paprasčiausiai myli tik save ir bijo atsakomybės.
Juk ten jis turės vaiką, o jis priprato, kad visada visas dėmesys tik jam. Aš negalėjau jam atleisti.
Kol kas gyvenu viena. Savo varžovei aš nepavydžiu. Ir esu įsitikinusi, visa tai į gera, pati aš turbūt dar ilgai nesiryžčiau skirtis su vyru, taip ir pragyvenčiau visą gyvenimą laukdama nežinia ko.
O taip man vis dar yra vilties sutikti žmogų, kuris mylės ir vertins mane ir mūsų šeima bus laiminga.
