Seniai seniai nuostabiose Libano giriose gimė trys Kedrai. O kedrai, kaip visi žino, auga labai lėtai. Todėl jie turėjo ištisus amžius apmąstymams ir svarstymams apie Gyvenimą ir Mirtį, apie Gamtą ir Žmoniją.
Prie jų buvo išrasta abėcėlė; jie matė ir prisiminė, kaip į Libano žemę atvyko karaliaus Saliamono pasiuntiniai; kaip mūšiuose su asirais ši žemė buvo apgaubta mūšių dūmais ir nuplauta tūkstančių ir tūkstančių žmonių krauju. Jie matė pranašą Eliją. Ir pro juos iš amžiaus į amžių ėjo karavanai, prikrauti prekių.
Ir štai vieną gražią dieną Kedrai prakalbo apie ateitį.
Pirmasis Kedras pasakė:
– Aš norėčiau pavirsti sostu, į kurį sėstų galingiausias pasaulio karalius.
Antrasis Kedras tarė:
– O aš norėčiau tapti dalimi kažko, kas amžių amžiams paverstų Blogį Gėriu.
– Kas liečia mane,- tarė Trečiasis Kedras,- tai aš pageidaučiau, kad žmonės, žiūrėdami į mane, kaskart prisimintų Dievą.
Ir čia Motina Gamta savo slapta kalba ištarė:
– O, Kedrai, jūsų svajonės kilnios ir nepaprastos. Jos išsipildys! Bet, kaip visada būna su
svajonėmis, jos išsipildys visiškai ne taip, kaip jūs tai įsivaizdavote…
Praėjo metai ir šimtmečiai. Ir štai pagaliau atėjo medkirčiai ir nukirto Kedrus.
Pirmasis kedras tapo tvartu, o iš lentų likučių sukalė ėdžias. Iš antrojo padarė paprastą kaimišką stalą.
Iš trečiojo medžio išpjovė lentas, kurios buvo laikomos didelio miesto sandėlyje.
Karčiai skundėsi likimu kiekvienas Kedras: „Mūsų mediena buvo tokia gera! Bet niekas nepritaikė jos tinkamai!“
Laikas bėgo. Ir štai kartą kažkokia pora, neradusi sau pastogės, pasiprašė pernakvoti tvarte, pastatytame iš Pirmojo Kedro. Žmona buvo nėščia ir tą pačią naktį pagimdė sūnų, kurį paguldė į ėdžias ant minkšto šieno.
Ir tą pačią akimirką Pirmasis Kedras suprato, kad jo svajonė išsipildė: jis pasitarnavo atrama didingiausiam Žemės Valdovui!
Kartą, po daugelio metų, viename kukliame kaimo name žmonės sėdo prie stalo, padaryto iš Antrojo Kedro. Ir prieš jiems pradedant valgyti, vienas svečių ištarė keletą ypatingų žodžių ties duona ir vynu, stovėjusių ant stalo.
Ir čia Antrasis Kedras suprato, kad jo svajonė išsipildė. Ir tą pačią akimirką jis tarnauja atrama ne tik taurei su vynu ir lėkštei su duona, bet ir sąjungai tarp Žmogiško ir Dieviško.
O sekančią dieną iš dviejų Trečiojo Kedro lentų sukalė kryžių. Po kelių valandų atvedė sužalotą žmogų ir – o siaube – prikalė jį vinimis. Ir Trečiasis Kedras sutrikęs ėmė skųstis žiauriu likimu.
Ir tik trečiąją dieną jis suprato tikrąją prasmę! Žmogus, miręs ant kryžiaus, tapo Pasaulio Šviesuliu. O Kryžius, sukaltas iš šio kedro,iš kankinimų įrankio pavirto Šventu Simboliu.
Ir čia Motina Gamta pasakė: – „Štai ir išsipildė jūsų likimas. Išsipildė, bet visai ne taip, kaip jūs įsivaizdavote…“
