Aš išmokau gyventi santuokoje. Tai nėra taip, kaip rašo knygose ir rodo serialuose.
Pavyzdžiui, aš nežinojau, kad santuoka – tai ne tik graži vestuvinė suknelė, amžinos meilės priesaika ir jos įsimylėjusios akys, bet dar ir sąskaitos už elektrą, biudžeto paskirstymas nesudėtingu, tačiau išmintingu ir finansiškai raštingu būdu: mano pinigai – tai mūsų pinigai, jos pinigai – tai tik jos pinigai.
Aš nežinojau, kad santuoka – ji, kaip antras tėvas išmokys visko, pradedant nuo to, kaip teisingai klijuoti plyteles, baigiant tuo, kaip ardyti ir surinkti skalbimo mašiną. Tarp kitko, po 4 santuokos metų aš netikėtai supratau, kad galiu uždarbiauti santechniku…
Aš nežinojau , kad žmona – tai ne tik amžina meilužė, meilės žiniuonė, geismo šventovė, bet dar ir didysis pilkasis kardinolas. Po kelių metų aš pradėjau pastebėti,kad dažniausiai svarbius sprendimus, kuriuos mes priimame dviese, ji jau seniai priėmė pati ir ramiai laukia, kol aš galiausiai suvoksiu tiesą.
Aš nežinojau, kad protinga žmona – tai ne tik atvira biblioteka, imk ir skaityk, pažink, būk protingesnis, bet dar ir amžinas spyris į užpakalį: nesėdėk, veik, vystykis, mes turime gyventi geriau. Nėra įtikinamesnio motyvatoriaus už žmoną! Patikėkite, aš klausiausi Kijosakio, Greiso, Robinsono, tačiau taip, kaip informaciją pateikia mano žmona – nepateikia niekas. Jei tau kažkas neišeina, reiškia, tu nepakankamai motyvuotas…
Aš nežinojau, kad meilė kažkur išeina su metais, tiksliau, kad nebūna amžinos meilės, kurią būtų galima vieną kartą uždegti, o paskui visą likusį gyvenimą mėgautis. Mylėti metais – tai reiškia pastoviai įsimylėti. Vėl ir vėl…Meilė žūsta sielose tų, kurie nemoka atleisti. Ir kartas nuo karto pabunda tose sielose, kurios moka diena iš dienos atrasti žavesį savo mylimajame.
Aš nežinojau, kad gaudamas žmoną aš gaunu psichologą, geriausią draugą, meilužę, amžiną sąjungininką bet kokiame kare, išminčių ir vaiką viename asmenyje. Tomis minutėmis, kai atrodo, kad manęs nesupras niekas kitas šiame pasaulyje – prieina žmona, tylėdama klauso ir supranta.
Aš nežinojau, kad Bulgakovo posakį: „Tas, kuris myli, turi prisiimti lemtį to, kurį jis myli“ aš iš tikrųjų suprasiu tik santuokoje. Tas, kuris myli, visada perima kančias to, kurį jis myli – tai tiesa.
Aš nežinojau, kad laimingos santuokos dėsnis – tai iš pradžių pasirinkti tinkamą tau žmogų ir kurti su juo santykius, pagrįstus absoliučiu pasitikėjimu ir pagarba. Niekas taip neatpalaiduoja moters, kaip pasitikėjimas vyru ir rytdiena. Niekas taip neatpalaiduoja vyro, kaip spyrio į užpakalį nebuvimas!
Aš nežinojau, kad įsimylėti vieną žmogų visam savo gyvenimui – tai menas…Rūpestis kartais vertingesnis už brangias dovanas. O paprasti prisilietimai ir apkabinimai „ramiu oru“ išraiškingiau už Šekspyrą kalba apie jausmus.
