Irena labai norėjo vaiko. Žiauriai norėjo. O vyras nenorėjo. Tada ji pasakė vyrui, kad pagimdys kad ir nuo pirmo sutikto. Vyras, žinoma, pasišaipė. Jis buvo įsitikinęs, kad tai kvailas juokelis.
Irena nejuokavo. Kartą svečiuodamasi pas draugę sutiko simpatišką vyriškį, susuko su juo greitą romaną. O paskui sąžiningai pasakė jam apie savo tikslą. Ir kad niekada nieko nereikalaus iš jo, jai reikia tik vaiko.
Ji pastojo. Vyras, žinoma, tuoj pat išėjo. Bet Irenai jau buvo nusispjaut ant vyro. Ji pagimdė sūnų, buvo laiminga, augino viena. Kas toliau buvo Irinai su sūnumi, papasakosiu pabaigoje.
Situacija seniai tokia, kad daugeliui mūsų moterų vyras kaip ir nelabai reikalingas. Tai yra reikalingas, žinoma, reikalingas, kiekvienai moteriai reikia šeimos, taip ji sutverta. Bet taip yra žiūrint iš psichologijos pusės. O iš biologijos pusės – kokio velnio jis reikalingas, neskaitant vaikų darymo funkcijos?
Pas mus problema ne moteryse – problema vyruose. Mes tingūs, infantilūs, egoistiški. Viena mano sena draugė ištekėjo antrą kartą, kai jos dukrelei buvo penkeri.
O praėjus metams išsiskyrė. Aš paklausiau: kas nutiko? Ji nusijuokė: „Klausyk, na aš jau turėjau dukrelę, o dabar lyg būčiau pasiėmusi ir sūnelį, kam man tai?“
Moteriai, kaip baisiai tai beskambėtų, kur kas ramiau vienai. Taip, sunku, taip, ji verkia naktimis. Taip, trūksta vyriškio šalia – paprasčiausiai atsiremti į petį. Bet kur gi tas petys? Kol rasi – gyvenimas praeis. Todėl jos nusprendžia: viską darys pačios, tikėtis nėra iš ko.
Aš seniai sakau: mūsų moterys – kiečiausios pasaulyje.
Jos nieko nesitiki iš mūsų, gyvenimas per trumpas, sveikata greitai silpsta. Žinoma, tai nelabai normalu, vaikams svarbu augti su tėvu.
Ir moterys gimdo be vyro. Ir jos visiškai laimingos. Gerai, ne visiškai. Bet visgi laimingos.
O dabar papasakosiu, kas buvo toliau su Irena ir jos sūnumi. Taip išėjo, kad ji susipažino su anglu. Ne, Irena nesėdėjo pažinčių svetainėse, kurių tada ir nebuvo.
Ir anglas jai pasipiršo. Svetimas vaikas jo netrikdė. Irena su sūnumi persikėlė į Angliją. Gyveno visai neturtingai, mažame miestelyje. Svarbiausia – anglas pasirodė esąs geras rūpestingas patėvis. O kai sūnus užaugo, tai pats panoro rasti tėvą. Rado, jie puikiai bendrauja, istorijos finalas geras.
Bet esmė tame, kad net nei nebūtų atsiradęs vyras-anglas, nebūtų atsiradęs rusas tėvas – istorijos finalas vis tiek geras. Todėl kad moteris, kuri karštai nori vaiko ir jį gauna – tai visada geras finalas.
Nors kodėl gi finalas? Tai tik pradžia.
