Ji atėjo į miegamąjį jau po ketvirtos ryto. Jis knarkė. Gulėjo ant nugaros ir tyliai šnarpštė. Maža lempelė šalia jos spintelės degė – kad ji nesukluptų prietemoje. Jis rūpestingai paliko ją degti specialiai dėl jos.
Ji nusišypsojo, atsigulė, išjungė šviesą ir pradėjo vartytis. Miegas niekaip neatėjo. Ir jo knarkimas irgi nepadėjo.
Ir ant dešinio šono, ir paskui ant kairio šono, ir ant pilvo – nieko nepavyko.
Ji lengvai stuktelėjo į jo šoną – neknark. Apsiversk prašau.
Jis nustojo knarkti ir ėmė judėti jos pusėn.
– Tu turbūt sušalai. Eikš aš tave sušildysiu.
Ji nesušalo. Tačiau pasislinko ir jis ją apglėbė. Karštas. Tai buvo taip puiku.
Tačiau miegas vis tiek nėjo.
Ir staiga ji išgirdo jo balsą, tyliai, tiesiai į ausį…
– Aš noriu valgyti.
– Penkios ryto. Tu iš proto išėjai. Mes ir neturime nieko. Šaldytuve tuščia.
– Ten liko koldūnų.
– Penktą ryto?
Jis pažiūrėjo į laikrodį – jau ketvirtis šeštos.
Miegoti nesinorėjo. Ji dar svarstė, sutikti su šia beprotiška idėja ar ne, kai suprato, kad jis jau keliasi.
Jis atsikėlė, apsirengė ir išėjo iš miegamojo.
Koldūnų penktą ryto jai nesinorėjo. Ir pusę šešių taip pat.
Bet miegoti irgi nesinorėjo.
Ji atsikėlė. Atšlepsėjo į virtuvę – ant viryklės jau stovėjo puodas su vandeniu ir po 15 minučių koldūnai jau buvo gatavi.
Ir štai sėdėdama virtuvėje pusę šešių ryto, šveisdama su juo pirktinius koldūnus, ji staiga pagalvojo apie tai, kad virš penkiasdešimties meilė atrodo būtent taip.
Kaip?
O velnias ją žino. Štai taip.
